Mama lėtai geso. Mes su tėvu stengėmės, kad jos gyvenimas būtų kuo ramesnis, ir ligoninės lovą perkėlėme į mūsų miegamąjį. Dažnai sėdėdavau šalia.
Vieną dieną ji jautėsi pavargusi ir buvo labai silpna, bet netikėtai pabudo ir paklausė:
– Pauliau, kur tavo tėvas?
– Žiūri per televizorių futbolo varžybas. Tau jo reikia?
– Ne, – atsakė mama. Paskui pažvelgė į mane ir pridūrė. – Man niekada nepatiko futbolas.
– Tau niekada nepatiko futbolas? – paklausiau nustebęs. – Bet juk nepraleidai nė vienerių futbolo varžybų, kuriose aš dalyvavau.
– Žinoma, ne.
– Mama, juk stebėjai visas varžybas, kai žaisdavome aš ir mano broliai. Abu su tėvu visada žiūrėdavote futbolo varžybas per televizorių. Ką nori pasakyti tvirtindama, kad futbolas tau niekada nepatiko?
– Pauliau, aš vaikščiojau į varžybas ne futbolo žiūrėti, o su tavimi pabūti!..
AČIŪ Tau, Mama, už gyvybę, AČIŪ, kad visada esi drauge, – ar šioje žemėje, ar amžinojoje…
Vidmantas Kareckas, Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas
