KELIONIŲ KNYGOS
Dabar galvoju, kad kelionių knygos sovietijoj buvo kaip… pasityčiojimas. „Horizontų“ serija, kai horizontą ribojo geležinė siena.
Rijau tada tas knygas, galbūt sąmoningai pamiršdamas, kad niekur ir niekad (99,999… proc.) nekeliausiu.
Nes niekas iš man pažįstamų žmonių niekur nebuvo iškeliavęs ar grįžęs, artimesni ar tolimesni giminės kur nors Kanadoj ar Amerikoj buvo kažkoks… mitas.
Įvykis, jei žmogus nukeliavo į kokią „demokratinę“ Vokietiją… Ir tai jis beveik garantuotai turėjo būt komunistas plius ištikrintas skersai ir išilgai KGB.
Tad dabar iš tiesų kelionių knygos, kurias rijau paauglystėj ir jaunystėj, atrodo kaip pasityčiojimas iš ano mano gyvenimo.
ATEITIS
Kažkokioje sąlyginai netolimoje ateityje – visi jau esam mirę.
Netgi tie, kurie ką tik gimė – nes šimtas kitas metų didžiajai laiko upei nieko nereiškia.
VASAROS UPĖ NEŠA
Vasaros upė neša tingulį, nieko neveikimą, tiesiog lėtą buvimą lėtame laike, kurį beveik baigiam pamiršti.
Vasaros europietiškai lietuviškas n i e k o n e v e i k i m a s neturi nieko bendra su dao ar dzenu, bet kas žino, kaip yra iš tiesų.
Vasaros upė neša debesį ir laumžirgį ant meldo; šilumą, kurios visi laukė ir kurią daug kas keiks, jei jos bus pernelyg daug.
Kartais viduvasario kaitroj reikia ilgėtis sniego lyg švelnaus vėsaus delno prie karščiuojančio ligonio kaktos.
Vasaros upė neša tingulį, nieko neveikimą ir tą niekur nedingstantį jausmą, kad viskas skausmingai praeina, persmelkia, praplaukia – kaip ir tie vandenys, nešantys debesį didesnės upės ar net jūros link.
