Įvykiai Ukrainoje verčia atidžiau stebėti aplinką, įvykius bei reiškinius, kurie randasi šalia mūsų ir su mumis.
Šiandien kaip niekada aišku, kad laisvei sunaikinti nebūtini tankai. Laisvė prarandama ne tik tada, kai yra okupuojama žemė, bet ir tada, kai yra okupuojami piliečių protai.
Kaip žinia, Krymas buvo okupuotas toli gražu ne 2014 metais. Iš pradžių buvo okupuoti žmonių protai, o tik vėliau teritorija. Protus paveikė šliaužianti, lėta okupacija – taip pat žinoma kaip propaganda arba informacinis karas.
Kai pavergi žmogaus protą, pavergti teritorijas – vieni niekai. Okupuotas protas yra tokia teritorija, kuri laukia pirmojo šūvio.
Kaip vyksta protų okupacija, šiandien regime ir Biržuose. Matome, kaip kėsinamasi į mūsų istoriją, į mūsų vertybes. Į dienos šviesą kone kasdien lenda tų kėslų apraiškos.
Matome, kaip kėsinamasi į mūsų istoriją, į mūsų vertybes. Į dienos šviesą kone kasdien lenda tų kėslų apraiškos.
Mes ginamės. Tik, deja, dažnai ne nuo kėslų, o nuo šviesos. Nenuostabu – per rožinius akinius žvelgiant viskas juk gražiau ir paprasčiau.
Rožiniai akiniai efektyviai pridengia vieno laikraščio demonstruojamus ryškius Rusijos propagandos modelius. Pavyzdžiui, juose aiškiai matyti apverstos aukštyn kojom tiesos modelis. Arba kai nutylima dalis tiesos, arba kai tiesa nežymiai iškreipiama, pakeičiant jos esmę.
Laikraščio leidėjai be skrupulų tiražuoja melus, pasakoja nebūtus dalykus, kurpia šmeižikiškus naratyvus. Jų taikiniai tikslingai pasirinkti – tai politikai, verslininkai, žurnalistai, kultūros žmonės, nepasiduodantys propagandai.
Ypatingo dėmesio sulaukia tie, kurie demaskuoja tikruosius nepriklausomais besiskelbiančių rašytojų ir visuomenei įtaką besistengiančių daryti veikėjų ketinimus.
Kai Kremlius bando perrašyti Ukrainos, Baltijos šalių istoriją, mes suvokiame, kad tai propaganda, informacinio karo dalis. Bet tūlam provincijos gyventojui atrodo, kad tai vyksta kažkur toliau ir kad tai jo neliečia. O ar tokie pat bandymai nevyksta čia pat, šalia mūsų?
Veikėjas (vykdantis kieno nors užduotį?), kurio veiklos gijos apraizgė ne tik žiniasklaidą, bet ir tam tikras politines jėgas, vietinį verslą, kaimo bendruomenes ir kitas organizacijas, akivaizdžiai bando perrašyti Biržų istoriją.
Jau matėme bandymus papasakoti, kokie niekdariai buvo pokario partizanai. Skaitėme ir apie šlovingus sovietinius laikus, kolūkių gėrį. Mums dovanų buvo siūlomos knygos R. Vanagaitės – tos pačios, kuri apšmeižė Lietuvos partizanus.
Mums be atvangos kartojama, kad Biržai niekada neturėjo geros valdžios. Niekada čia nebuvo normalios žiniasklaidos. Verslas vertas dėmesio tik tas, kuris palaiko propagandistų užmojus. Kultūra geriausia ta, kur per renginius gali lipti į sceną propagandistai ir jų bendrai.
Iš svetur į Biržus atvykęs ir propagandinę mašiną įsukęs veikėjas perėmė istoriko vaidmenį ir ėmė kurti sau palankius naratyvus, konstruoti istorinę atmintį.
Iš svetur į Biržus atvykęs ir propagandinę mašiną įsukęs veikėjas perėmė istoriko vaidmenį ir ėmė kurti sau palankius naratyvus, konstruoti istorinę atmintį.
Kodėl pasirinkti Biržai?
Paprasčiausiai čia matė tinkamą terpę. Įsitikino, kad mūsų mintis gali užvaldyti dideli pinigai, skirti politinei reklamai. Pripasakojo nesąmonių apie pieninės atstatymą, viešbučius su arabų šeichais ir kaimiečiai patikėjo. Tai kodėl gi nepabandžius eiti toliau?
Bėda ta, kad mulkinami žmonės nenori atsitokėti. Jie ir toliau godžiai priima visokias siūlomas gėrybes – nuo pyragų iki koncertų. Ir neklausia, už ką jie tokio dėmesio nusipelnė. Biržiečiai nenori net girdėti, kad tos dovanos – ne iš didelės meilės jiems ir jų kaimui.
Kodėl turime atsisakyti koncertų? Tik kvailys dykai duodamo daikto neima. Mes į koncertus einame, o politika nesidomime. Tokie ir panašūs aiškinimai liejasi per kraštus.
Tačiau kviesti populiarius dainininkus, grupes nėra toks nekaltas dalykas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Juk lengviausias būdas įteigti propagandinę idėją – tai pateikti ją pramogos forma, kai žmonės nesuvokia, kad jiems yra kemšama propaganda.
Dar viena ryški protų okupacijos apraiška – skverbimasis į tam tikras žmonių grupes, bendruomenes. Formuojamos ir tikslinės grupės (jos vadinamos klubais ar pan.), kad efektyviai skleistų tam tikroms jėgoms naudingas idėjas ir informaciją. Reikalui esant – imtųsi ir veiksmų. Pavyzdžiui, einant į rinkimus.
Todėl turbūt neatsitiktinai Biržų rajono kaimų bendruomenės sulaukia dovanų teikėjų prašymų priimti į jų organizacijas. Kad protai kaimuose dar ne visiškai okupuoti, rodo vienos kitos bendruomenės atsisakymas į savo gretas įsileisti neaiškių tikslų turinčius veikėjus.
Deja, to negalima pasakyti apie vis didėjantį verslininkų, politikų, kultūrininkų, savivaldybininkų ratą, kuris aklai įtikėjęs naujuoju mesiju.
Beje, lotynų kalbos žodyne rašoma, kad žodis „okupacija“ gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Šis žodis gana tiksliai apibūdina ne tik paties mesijo, bet ir juo įtikėjusiųjų elgesį. Jie savo turimais resursais visaip kaip maitina jėgą, kuri okupuoja mūsų intelektualinę, dvasinę teritoriją.
Tai realus pavojus, nuo kurio neapsaugos rožiniai akiniai. Jie tik padės susikurti iliuziją, kad esi vis dar laisvas – toks lankstus ir drungnas, sugebantis prisitaikyti, išsilankstyti, keisti nuomonę tris kartus per dieną. Toks tipiškas biržietis.
Šiai jėgai įsigalėti leidžia ir mūsų abejingumas, kuris dažnai aiškinamas nenoru veltis į „nešvarią“ politiką. Dažnai girdima frazė apie viso labo tarpusavy kariaujančius laikraščius stulbina trumparegyste. Tai ne konkurencinė kova. Tai realus pavojus, nuo kurio neapsaugos rožiniai akiniai. Jie tik padės susikurti iliuziją, kad esi vis dar laisvas – toks lankstus ir drungnas, sugebantis prisitaikyti, išsilankstyti, keisti nuomonę tris kartus per dieną. Toks tipiškas biržietis.
Iš esmės mes visi daugiau ar mažiau esame kalti, kad leidžiame ciniškajai propagandai užimti tokias plačias erdves. Ir panašu, kad už nestabdomą protų okupaciją mokėsime didžiulę kainą.
Kol kas guodžia nebent kažkada A. Linkolno išsakyta mintis: „Negali apgaudinėti visų žmonių visą laiką…
