„Grybų karas“. Tokiu pavadinimu Justino Marcinkevičiaus knygelę pamena bene kiekvienas.
Biržų krašte poilsiaujantis vilnietis Dainius Tunkūnas miške rado baravyką, kuris jam pasirodė panašus į vieną herojų iš „Grybų karo“. „Pulkauninko“ nuotrauka pasidalino su „Šiaurės rytų“ skaitytojais.
Baravyką jis rado Užušilių miške.
„Baravykų mūsų miške tik vienas kitas, tai galbūt Biržų krašte jų nėra? Sakoma: jei turguje grybų nėra, tai geriau neiti į mišką. Bet mano nuomonė kitokia – į mišką dviračiu užsuku beveik kasdien, kaip sakoma, pažiūrėti, kokia situacija grybų fronte“, – sako D. Tunkūnas.
Užušilių miškas jam yra vaikystės miškas. Šalia kaime yra jo tėvų sodyba. Į čia Dainius kasmet atvažiuoja atostogų.
„Čia mano visi pasaulio kraštai“, – sako vilnietis, kuriam itin patinka Užušilių miškas.
„Miškas – kaip žmogus, keičiasi. Kartais gražesnis, kartais dar gražesnis, bet čia jau miškininkų darbas“, – įsitikinęs vyras.
Grybavimas jam kaip žvejyba – gerai praleidi laiką, tik vietoj žuvies grybą randi ir jo nebepaleidi. Aišku, uodų pilna, bet tai dar įdomiau.
O gyvenime, anot pašnekovo, „visi esam kažkiek grybautojai“. Beje, vyro tėvų kieme yra net iš akmenų pastatytas baravykas.
Dainius labai mėgsta gaminti valgius iš grybų. Dažnai verda sriubą, į kurią dedama grybų, morkų, svogūnų, bulvių, prieskonių.
Kepa baravykus tik svieste ir su bulvėmis, be svogūnų, kad skonis geriau jaustųsi.
Pasak grybų mėgėjo, svarbu gerų grybų nevirti, nes nuverdantis visas skonis.
