Biržuose ne vienas, išvydęs gražią Alinos ir Edgaro Mockevičių šeimą – tėvelius, du berniukus ir vežimėlyje gulinčią mažylę – palydi juos žvilgsniu ir šypsena. Šeima tiesiog švyti, atrodytų, kad ji tarsi palaiminta. Išties Alina ir Edgaras pastaraisiais metais išgyveno ne tik sudėtingiausias, bet ir vienas laimingiausių gyvenimo akimirkų. Kalbamės su Alina apie tai, kas jų šeimą laiko ir kelia lyg ant sparnų.
– Esate sakiusi, kad Dievas Jūsų šeimą myli. Kodėl taip manote?
– Taip, Dievas myli mūsų šeimą, bet lygiai tiek pat kaip ir visas kitas šeimas. Nesam kažkuo ypatingi. Dievo Žodyje yra puiki eilutė, kuri kalba apie Jo meilę: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, Jėzų Kristų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Tai Dievo Meilės žinutė visam pasauliui, kiekvienai šeimai ar žmogui. Kiekvieną vakarą, prieš miegą, su šeima dėkojame Viešpačiui už dar vieną pragyventą dieną, už Jo meilę, malonę, apsaugą, ištikimybę ir pagalbą.
Jo meilė – dovana kiekvienam, tik ar tu priimsi šią dovaną, štai kur klausimas.
– Rugsėjo 1 – ąją pirmokėlį vyresnįjį sūnų palydėjote į mokyklą visa šeima. Buvote ką tik grįžusi iš ligoninės, kur kelis mėnesius inkubatoriuje augo mažoji dukrytė. Kokie jausmai aplankė rugsėjo 1 – ąją?
– Ši rugsėjo 1-oji man buvo kaip niekada svarbi. Ji prilygo svajonės išsipildymui ar net stebuklui, nes namo iš ligoninės grįžome likus dienai iki šventės.
Kaip ir visi tėvai nenorime praleisti svarbių įvykių vaiko gyvenime. Man labai skaudėjo širdį matant savo vyresnėlį Jokūbą. Susigraudinau, nes aš jau negalėjau dalyvauti jo darželio išleistuvėse. Todėl daviau jam net pažadą, kad mama grįš iš ligoninės ir visa šeima dalyvausime rugsėjo 1-osios šventėje.
Šis tikslas kažkiek ir padėjo judėti į priekį būnant ligoninėje, kurioje kelionė prasidėjo pavasarį, gegužės 18 dieną, ir baigėsi lygiai po 104 dienų, rugpjūčio 30 dieną.
– Jūsų pagrandukė gimė anksčiau laiko, buvo labai mažytė. Teko pakovoti už jos gyvybę. Kaip Jums visa tai pavyko išgyventi?
– Dukrytė tikrai paskubėjo susitikti su savo šeima. Atėjo netikėtai, nebuvome tam pasiruošę.
Pradžioje mūsų šeima išgyveno emocinį šoką, nežinią, baimę, bet su Dievo pagalba praėjome tą sunkų laikotarpį.
Nežinau, kur kiti randa stiprybę, bet mano stiprybė buvo maldoje ir giesmėje.
„Dievas yra mano išgelbėjimas. Aš Juo pasitikiu ir nebijau, nes mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis yra mano gelbėtojas“, – tokiais žodžiais ligoninėje pasitikdavau kiekvieną saulėtekį.
Maldoje atiduodavau savo naštą į Dievo rankas ir tada į širdį ateidavo ramybė. Vieną rytą klausiausi giesmės, kurios žodžiai mane padrąsino: „Nurimk. Žinok – AŠ ESU“. Jaučiau, kad Dievas su mumis ir kad Jis mumis rūpinasi, įtraukdamas į Savo „sąrašą“ begalę žmonių.
Mūsų artimieji, draugai, giminės, kaimynai ir mūsų bažnyčios bendruomenės nariai nešė mus ant maldos rankų ir rūpinosi visais mūsų poreikiais. Pažįstami ir net nepažįstami tikintieji tiek Lietuvoje, tiek užsienyje meldėsi už mus. Todėl nuoširdžiai norim padėkoti visiems, kurie neliko abejingi, rašė palaikymo žinutes, rūpinosi, nuoširdžiai meldėsi bei pamilo mūsų dukrytę. Viešpats teatlygina jums, brangieji.
Taip pat didžiulė padėka Vilniaus Santariškių vaikų ligoninei, naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus personalui. Ten dirba pasišventę, draugiški, patyrę, profesionalūs gydytojai ir slaugytojos, kurie nuo pirmos minutės padėjo mūsų dukrytei gyventi ir augti. Be tų darbščių ir mylinčių rankų nebūtų mūsų dukrytės… Ačiū Jiems…
– Turbūt daugeliui sudėtinga įsivaizduoti, ką išgyvena ankstukų tėvai…
– Coliukė – būtent taip ją pirmosiomis gyvenimo akimirkomis ir vadinau. Dukrytės vardas Eva reiškiantis – GYVENIMĄ. Daviau jai šį vardą, kad ji kabintųsi į šį gyvenimą visomis savo jėgomis. Girdavau savo kovotoją, kad ji šaunuolė, nes išgyveno dar vieną parą. Prisiminsiu tas pirmąsias nerimo minutes, valandas, kaip neatitraukdavau akių nuo laikrodžio, laukdama tų paskirtų susitikimų su ja reanimacijos skyriuje. Skaičiuodavau kiekvieną pragyventą jos parą, nes tai suteikdavo vilties, jog ji išgyvens..
Evutė gimė 23 savaičių, 630 gramų ir 26 centimetrų. Praktiškai tilpo mano delne. Gležnumo ir trapumo sąvoka kaip niekada buvo aiški.
Ateidama į reanimacijos skyrių dėdavau rankas ant jos inkubatoriaus ir su tikėjimu meldžiausi už ją, laiminau ją, skelbiau gyvenimą, o ne mirtį. Tikėdama, kad Dievas gali padėti mūsų Evutei.
Pirmosiomis dienomis buvo minčių, kodėl mums taip nutiko, bet atėjo mintis, kad galbūt Dievas kaip tik apsaugojo mus nuo dar baisesnės situacijos. Šis nėštumas jau buvo priskirtas rizikingam vien dėl trečią kartą planuojamo Cezario pjūvio operacijos.
Mes, žmonės, dažnai matome tik čia ir dabar. Kaip tame „puzlės“ žaidime, matai tik tą vieną detalę, o Dievas mato visą dėlionės paveikslą. Tiesiog aš nusprendžiau pasitikėti Viešpačiu iki galo.
Kaskart stovėdama šalia dukrelės, kalbėdavau ir dainuodavau jai, kaip aš ją myliu ir kaip skirsiu jai pirmąjį savo bučinį. Tai pavyko įgyvendinti tik po penkių savaičių, kai pagaliau galėjau ją paimti ant savo rankų, priglausti ir pabučiuoti. Tada įvyko ir pirmasis kengūravimas – artumo jausmo susigrąžinimas. Tai tiesioginis oda prie odos kontaktas tarp mamos ir kūdikio. Koks geras buvo jausmas liesti ją, glostyti, apkabinti, užuosti, bučiuoti – pagaliau tai įvyko!
Evutė išbuvo du mėnesius reanimacijos skyriuje ir pusantro mėnesio neišnešiotų naujagimių skyriuje. Jai buvo atlikta atvirojo arterinio latako operacija. Tris kartus atliktas kraujo perpylimas.
Dėl mažo svorio ir gilaus neišnešiotumo mažylės plaučiai buvo neišsivystę, jai buvo taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, todėl pustrečio mėnesio turėjo problemų su kvėpavimu, buvo papildomo deguonies poreikis. Taip pat nustatyta akių liga – hipertenzinė retinopatija.
Nors mažylė ir toliau bus stebima įvairių gydytojų ir kitų specialybių medikų, vis vien tikiu, kad ši kelionė tęsis su tuo pačiu tikėjimu, viltimi ir stebuklais.
Tikiu, kad dukrelė pasivys savo bendraamžius ir užaugs sveika, graži bei protinga mergaitė.
Be to, ši patirtis leido puikiai suprasti, ką išgyvena kiekviena ankstukų šeima. Ligoninėje susidraugavau su nemažai mamų. Su jomis šiuo metu dalinamės mūsų vaikučių pasiekimais, iššūkiais bei pergalėmis. Manau, mūsų patirtys padės kitoms šeimoms atrasti tikėjimo ir vilties, atsidūrus tame pačiame kelyje.
– Jus nuolat galima sutikti bažnyčioje, kur meldžiatės, šlovinate ir giedate. Ką Jūsų gyvenime reiškia buvimas šioje bendruomenėje?
– Iš tikro neįsivaizduoju savo gyvenimo be šios bendruomenės, be bažnyčios. Tai svarbi dalis mūsų gyvenimo. Galima sakyti, čia aš ir užaugau, nes nuo pat vaikystės pradėjau joje lankytis. Ir iki šiol su savo šeima lankomės ir stengiamės nepraleisti susirinkimų, o jei nepavyksta, stebime tiesiogines transliacijas Facebook’o puslapyje , „Biržų Sekmininkų Bažnyčios“ paskyroje.
Mes kaip viena didelė šeima. Broliai ir sesės Jėzuje Kristuje. Myliu ją, vertinu ir branginu. Tai yra mūsų šeimos palaiminimas – lankytis ir būti dalimi šios bendruomenės.
– Tapote daugiavaike mama?
– Daugiavaikė mama… Šis įvardijimas man vis dar kelia šypseną. Man atrodo, kad trys vaikai nėra daug.
Sakyčiau, kad šiuo metu mūsų šeima išgyvena pilnatvės jausmą. Gera turėti vaikų, jie yra tikras palaiminimas, tai Dievo dovana. Meilės užtenka visiems.
– Kokių turite svajonių?
– Šiuo metu mano gyvenimas stipriai sukasi aplink mūsų vaikus. Noriu, kad jie būtų laimingi, sveiki, mylimi ir galiausiai užaugtų puikiais žmonėmis.
Mums, kaip jaunai šeimai, norisi turėti savo nuosavus namus.
Tikiu, kad ir ši svajonė išsipildys.
– Ko palinkėtumėte žmonėms ir šeimoms, patiriantiems sunkumų?
– Jūs nesate vieni. Kalbėkite ir dalinkitės savo išgyvenimais, nes taip rasite tuos, kurie gali jums padėti ar patarti iš savo patirties.
Nepasilikite toje neviltyje, raskite jėgų pakilti ir ženkite tikėjimo žingsnius į priekį, į ateitį su viltimi.
Išbandykite maldos jėgą, nes daug gali karšta ir nuoširdi malda. Biblijoje parašyta, kad „Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti.“
Būkite palaiminti visi.
– Ačiū už pokalbį.