KARTAIS
Kartais užtenka, kad numirtų vos keli žmonės, ir miestas prie jūros… ištuštėja.
Ištuštėja tik tau, nes tie žmonės buvo daugiau ar mažiau artimi – draugai, kuriuos matei retai, giminės – kuriuos matei taip pat retai.
Bet žinojai, kad jie ten yra, ir jautei tą nepertraukiamą ryšį per atstumus, per laiką ir erdvę.
Kartais užtenka tiek „nedaug“, kad miestas ištuštėtų.
Ir ne tik prie jūros.
MEISTRAI
Erazmas Roterdamietis kadaise parašė kvailybės bibliją.
Nežinau, ar kas yra parašęs žmonių Veidmainystės knygą.
Štai paprastas pavyzdys – „herojus“ medžiotojas eina nušauti vilko, nors iš tiesų tai yra žiaurus elegesys su gyvūnu, su laukiniu šunimi, visų gražių ir baisių veislų šunyčių, šunėkų, šunų ir pusšunių protėviu… Tas pats medžiotojas, užvožęs su pagaliu savo šuniui ir įskustas doro kaimyno, gali susilaukti rimčiausių bausmių iš žmogiškosios teisėsaugos. Ir neadekvačiai gausaus nuolatinių interneto veikėjų pasipiktinimo.
Net šis menkas pavyzdys parodo, kokie esam veidmainystės meistrai.
Meistrų meistrai, ir taip aibėje dalykų, jei tik netingėsi palyginti ir įjungti rimtesnį smegenų režimą.
VĖLINIŲ LAPAI
Nors mėnesio vardas – lapkritis – kalba apie lapų kritimą, lapkritį beveik visi jau nukritę.
Vėlinių vėjas vaikšto naktį lapais – lyg visų – per visą istoriją – išėjusiųjų vėlėmis. Milijonai, bilijonai tų lapų – nesuskaičiuojama begalybė.
Vėlinių vėjas juos pusto it spalvą prarandantį/jau praradusį(?) geltoną sniegą, apkausto kartais šalnos ornamentais, įspaudžia į purvą taip, kaip mirusių kūnus/ar pelenus žmonės atiduoda žemei.
Žemė viską priima – lapus ir kūnus.
Žeme paverčia ir atmintį, tad, tikėkim, žemė viską atmena, kai niekas jau niekad nieko neatsimins.
Autoriaus nuotraukos
