Pasikalbėjimas apie Biržus – su Nacionalinės premijos laureato, semiotiko, profesoriaus Kęstučio Nastopkos dukra Agne Nastopkaite-Martikoniene.
– Viešnagės Biržuose Jums susijusios ne tik su tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo „Šiaurės vasara“ renginiais. Biržuose – ir Jūsų tėčio lankyta mokykla, ir čia gyvenę jo tėvai – Jūsų seneliai.
Pirmiausia noriu pasiteirauti apie ryšį su tėčiu – literatūrologu, literatūros kritiku, vertėju, habilituotu humanitarinių mokslų daktaru Kęstučiu Nastopka. Jo, lankydavusio Biržus, pastaruoju metu biržiečiai sako pasigendantys. Viešai publikuoti Jūsų linkėjimai „Mano tėtis vairuoja“ Nacionalinę premiją 2013 metais pelniusiam tėčiui – ypač šilti…
– Ryšys su tėčiu – „normalus“, kaip sako mano dukros. Tėvai yra žmonės, kurie per gyvenimą būna šalia: vaikystėj jauti juos kaip saugumo garantą, paauglystėj dažnai pamiršti pastebėti ar pats nori būt mažiau jų pastebimas, o brandesniam amžiuj su įdomumu klausai, lygini ir lyginiesi, kol pradedi duoti patarimus ir kuri strategijas, kaip padaryti, kad tų patarimų klausytų. Tai gal ir yra šeimyniškumas ir meilė.
– Ar Agnės Nastopkaitės gyvenimas profesine prasme susijęs su literatūra?
– Profesine prasme mano gyvenimas su literatūra nėra susijęs. Tiesą sakant, su liūdesiu pastebiu, kad aš, buvusi žinoma knygų rijikė, dabar net nebepamenu, kada būčiau ištisai perskaičiusi grožinę knygą – prie lovos stovi stirtos pradėtų, pavartomų ir stirtos apačion nugrimztančių. Išimtis – mamos Violetos Tauragienės vertimai, kurių sulaukiu po porą per metus – tuos tai perskaitau vienu ypu, nuo pradžios iki galo.
– Kokie keliai nuvedė iki Europos Parlamento?
– Europos Parlamente esu dirbusi nepilnus metus, seniai, kai ieškojau darbo mieste, kuriame dirbo mano vyras. Pastaruosius 18 metų dirbu Europos Personalo Atrankos Tarnyboje – atrinkinėjam darbuotojus visoms Europos institucijoms ir Europos Parlamentas tėra vienas iš 9 mūsų įstaigos klientų. Dabartinėj darbovietėj atsidūriau iš tų pačių paskatų – dirbti ten, kur gyvenom su šeima. Taip Briuselyje ir užsiinkaravom. Vyresnės dukros, kai tik galėjo, čia nebeliko – viena nutūpė gretimoje Olandijoje, kita, vos baigusi mokyklą, aštuoniolikos dar nesulaukusi bėgo į išsiilgtą vasarų Vilnių, studijuoja senelių ir tėvų Universitete.
– Jei galite, papasakokite daugiau apie savo šeimą. Ar atžalos žino, kuo mamai Agnei (jūsų toks gražus el. paštas agnemama) brangūs Biržai?
– Turiu vyrą klasioką ir keturias dukras. Vyriausioji vardu Agnė – todėl ir paštas agnemama, kad su agne dukra nesipainiotų. O apie savo kilmę iš ypatingos biržietiškos šeimos, žinoma, kad visos žino.
Vėlgi – vyriausiosios prie šeimos istorijos yra prisilietusios labai konkrečiai, dvi buvo gavusios užduotį į kompiuterio failą surinkti mano senelio brolio Liudomiro Nastopkos surašytą šeimos istoriją – turime ją skenuoto mašinraščio formate. Nė viena darbo nepabaigė, trečioji Izabelė, pamenu, užlūžo toj vietoj, kur prasidėjo gausūs lenkiški intarpai.
Bet kad istorijos įspūdingos būta – žino visos, ir kai žvakeles Biržų reformatų kapinėse deginam ar – labai retai – nuvažiuojam iki Nemunėlio Radviliškio, kur tėčio bobutės Cumftų giminė sulaidota, – tai išklauso dažnai tų pačių istorijų dar ir dar kartą. Nežinau, ar bandyti laimę su jauniausia Salomėja, pažadėjus, kad lenkišką tekstą padėsiu transkribuoti pati. O gal susėsim su ja giminės medžio pabaigti – turiu prieš dešimtmetį pradėtą, daug žmonių nuo to laiko išėjo, daug naujų atsirado. Žiūrėsim.
– Biržiečiai prisimena Agnės vasaras, leistas pas močiutę gydytoją Mariją Nastopkienę (Stonkuvienę). Ji vėliau tapo mokytojo lituanisto Stanislovo Stonkaus žmona? Ar teko pažinti ir senelį Valentiną Nastopką?
– Įdomu, kas tie biržiečiai, prisimenantys mano vaikystės ir paauglystės vasaras prie pašto? Karveliokai gal kokie? Senelis mano, Valentinas Nastopka, Vienos akademiją baigęs veterinarijos gydytojas, žuvo autoįvykyje 1946 metais kelyje iš Naradavos į Biržus. Mano tėčiui, vyriausiam iš trijų brolių, tuo metu buvo šešeri metai. Taigi senelio tiesiogiai pažinti neteko, bet su juo susijusios istorijos buvo mano vasarų Biržuose dalis, kaip ir kelionė valtimi per Širvėnos ežerą į reformatų kapines lankyti senelio ir jo šeimos kapų. Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad Biržuose visos laidotuvių procesijos vyksta valtimis. Buvau nusivylusi, kai pirmą kartą supratau, kad Rinkuškių kapines galima pasiekti proziškai, automobiliu.
O diedukas Stanislovas Stonkus buvo nerealus mano vaikystės bičiulis ir autoritetas.
Esu vyriausia anūkė, tai mano vaikystės vasaromis močiutė dar pilnu krūviu dirbo savo namų stomatologiniame kabinete, diedukas Stanislovas gi lošdavo su mumis kortomis, vesdavosi prie ežero ir į restoraną, pirkti limonado ir Biržų duonos, ištraukdavo iš lentynos mūsų amžiui tinkamų knygų ir berdavo kaip žirnius įvairiausias istorijas. Džiaugiuosi, kad ir šiuo metu Briuselyje šį tekstą spausdinu klaviatūra, padėta ant Biržų dieduko stalo, kampe stovi jo darbo kėdė, o nuo praeitos vasaros mūsų lietuviškuose namuose Dzūkijos kaime tyliai valandas muša dieduko laikrodis.
Biržai visada su manimi.
– Būtų labai įdomu, ką Jūsų atmintis užfiksavusi apie senelius – Biržams taip gerai pažinotus žmones. Pasidalykite vaikystės vaizdiniais, patirtimis iš tų vasarų senelių krašte…
– Buvau gal dar tik pradinėse klasėse, kai kiekvieną vasarą būdavau įsodinamą į autobusą Vilnius-Biržai ir vairuotojui būdavo duodamas rublis, kad paleistų mane „prie pašto“. Ten jau laukdavo diedukas ar kartais ir močiutė, lipdavom pro kaimynus Morkūnus ir Gargažinus į antrą aukštą, kur prasidėdavo mano vasara. Močiutė triūsdavo kabinete, koridoriuje ant suolo sėdėdavo pacientai, dažnas su kaimiškomis gėrybėmis – kiaušinių, braškių ir juodųjų serbentų su grietine Biržuose man niekada netrūko – aš paprastai grūsdavausi dieduko kambaryje. Močiutę daugiausiai matydavau per pusryčius – kai kepdavo puikius blynus su įpjaustytais obuoliais nuo obels, augusios po balkonu – ir vakare, kai abu prisimindavom esantys žemaičiai ir valgydavom šilkinę košę. Kai eidavom su dieduku prie ežero, jei kartais užsiožiuodavau, tai paranku buvo palikti ožius pas Ožių karalių – buvo toks žmogus trobelėj prie pilies, laikė porą ožkų, dabar, man rodos, nebėra nė tos trobelės.
– Būtų labai gera išgirsti ką nors įsimintino apie Biržus ir jo žmones iš tėčio pasakojimų. Kas šitas miestelis (miestas) buvo ir yra jam?
– Nėra taip, kad susėstume su tėčiu ir kalbėtumės apie Biržus – jie tiesiog yra ir yra mūsų. Gal labiau anūkams pasakoja, rodydamas į tiltą už turgaus aikštės, kad lydėdavo per jį klasiokę, o paskui mokytojas mamai skųsdavosi, kad jiedu ant to tilto taip smarkiai bučiuodavosi, kad turgaus arkliai baidydavosi. Ir kampinį namą prie turgaus rodė kaip savo senelių namą, kur dažnai atbėgdavo.
Taip pat buvusią kleboniją (kurioje, jai tapus gimdymo namais, gimė mano pusbrolis Aidas). Toje klebonijoje visi gyveno iki senelio žūties, senelis su kunigais lošdavo preferansą, o tėtis žaisdavo kunigą ir, apsisiautęs užuolaida kaip sutana, iškilmingai laidodavo paukščiukus.
– Iki šiol Biržuose randate, ko negali ištrinti laikas ar žmonės…
– Randu Biržuose Nastopkos gatvę, ežerą, pilį, Apaščią ir Agluoną (kurias vis painioju), Astravo tiltą, dvarą ir liūtus, Rinkuškių kapinaites. Randu ir tuos dalykus, kurie jau pakeitę veidą ar paskirtį – duoninę, virtusią Biržų duonos namais, limonado parduotuvę, nebeveikiantį paštą ir „Iki“ virtusį kino teatrą. Buvusį šulinį močiutės namo kieme, iš kurio kartais nešdavom vandenį, nes močiutei atrodė, kad tas, iš vandentiekio, pernelyg rudas. Galų gale močiutės butas antrame aukšte, kurio vietoje – o kaipgi kitaip – įsikūręs odontologijos kabinetas. Man smagu, kad prisimenu tas vietas, kurios Biržuose buvo, ir kokia jose buvau aš. O kad dauguma pasikeitusios – tai gyvenimas nestovi vietoje.
– Ką, be pilies, ežero ir smegduobių, turėtume ypač saugoti čia, Šiaurės rytų Lietuvos mieste, kurį aplankote atėjus „Šiaurės vasarai“?
– Manau, biržiečiai patys žino geriau, ką turėtų saugoti. Aš saugau prisiminimus apie tuos žmones, kuriuos Biržuose sutikau ir sutikti nespėjau. Bet net ir su tais pastaraisiais palaikau ryšį, kartais gana metafizinėmis priemonėmis: užėjusi Kaune į Maironio butą-muziejų gal 1932 m. Lietuvos telefonų knygoje radau savo probobutės mokytojos Elenos Nastopkienės telefono numerį: 83. Nėr taip, kad negalėtum susisiekti.
– Gera buvo belstis į Jūsų laiką… Ačiū. Prieš Kalėdas – „Šiaurės rytų“ linkėjimas. Tegu pildosi noras, kad kitos vasaros dangaus netemdytų karo ir negandų šešėlis.
