Fotografas Modestas Šerlinskis. Aktorių agentūra. 2023 m.
Šiandien iš Biržų krašto kilęs ir jo niekada nepamiršęs inžinierius, devynių poezijos knygų, daugybės dainų ir giesmių tekstų autorius, aktorius mėgėjas Alfredas Anatolis Naktinis Vilniuje švenčia savo 90-metį. Šeštadienį kraštiečiai jį sveikins renginyje Lietuvos muzikų rėmimo fondo kompozitoriaus Stasio Vainiūno namuose. Su jubiliatu kalbėjomės apie ryškiausius gyvenimo epizodus, poetines svajones ir kasdienybės patirtis.
– Esate kilęs iš Biržų krašto, dažnai prisimenate gimtinę, kuriate apie ją eiles…
– Čepukai – gimtasis mano kaimas, visai netoli Biržų… Vaikystėje jis buvo mano svajonių vieta. Labai mylėjau tėvelius, kaimą ir jo draugiškus žmones. Pamenu, kaip vieniems kaimynams, pristigusiems pašaro gyvuliams, padėjo kiti – atidavė galvijams sušerti šiaudinį klojimo stogą. Kai išvažiuodavau mokytis, stengdavausi kuo greičiau grįžti. Kartą iš Medeikių, kur gyvenau pas tėčio seserį, parėjau pėsčiomis 24 kilometrus. Mane tėvai ir teta ruošė būti ūkininku, bet tetos šeimą užėjusi rusų valdžia išvežė į Sibirą…
Nuo pat vaikystės kartu su tėčiu ir broliu pjaudavome šieną, jį džiovindavome apsemtose Čepukų pievose (netoli tekėjo Juodupė), kartu veždavome į daržinę, rūpinomės gyvuliais. Studijų metais pailsėdavau tik išvažiavęs į Vilnių.
Per gimtąją sodybą ėjo traukinys. Bėgiais tiek vasarą, tiek žiemą grįždavau iš mokyklos – nebuvo nei purvo, nei sniego. Tik eiti būdavo pavojinga, nes ne visada girdėdavosi traukinio ratų bildesys, reikėdavo vis atsigręžti atgal. Taip vaikystėje praradau savo aštuonmetį draugą – jį rado ant bėgių.
– Prisimenate ir Antrąjį pasaulinį karą, ir pokarį, pakeitusį ir Jūsų kelią – netapote ūkininku…
– Per karą slėpdavomės mūsų sodybos rūsyje. Ateidavo ir daugiau kaimo žmonių. Niekur iš namų nėjom. Buvo baisu. O reikėjo ir ūkiu rūpintis, ir karves melžti. Ateidavo rusų kareiviai, norėdavo paimti arklį. O kaip kaime be arklio? Atiduosi – nebegrąžins. Vieną kartą vos mamos nenušovė. Ji vežė kareivius pati, kad išsaugotų arklį. Mūsų namuose vėliau kokį porą mėnesių buvo rusų telefono štabas.
Paskui užėjo vokiečiai. Pamenu, kaip jie sulaikė vieškeliu važiuojančius žmones, kurių uorėse (vežimuose aukštais šonais – red. pastaba) po šiaudais slėpėsi bolševikai. Nušovė ir juos, ir arklius, ir vežėjus.
Biržai degė. Vėjas atnešdavo apsvilusių popierių. Iki šiol nesuprantu, kodėl žmonėms reikia karo, kodėl jie trokšta valdyti, kodėl nori būti dievais, siekia, kad jiems kiti lenktųsi. Tai gerokai vėliau bandžiau pajausti, suprasti vaidindamas filme „Karas ir taika“, kur buvau generolu…
– Ragavote mokytojo duonos…
– Mokykloje dirbau neilgai. Studijuodamas Vilniaus pedagoginio instituto 5-ajame kurse, atlikau praktiką Kauno 6-oje vidurinėje – dėsčiau astronomiją ir fiziką. Vėliau, jau baigęs studijas, mokytojavau Kybartuose, mokiau fizikos vaikus ir suaugusius. Gerai sutarėme, eidavome į turistinius žygius. Pats dainavau chore, šokau. Buvau jaunas ir energingas, bet pavargdavau. Susirgau, nes stigo gero maisto ir poilsio. Be to, buvau numatęs daugiau, norėjau kūrybingesnio darbo.
Beje, būtent mokiniai pastebėjo mano literatūrinę gyslelę – atsisveikindami padovanojo tris S. Nėries poezijos tomelius. Esu jiems iki šiol labai dėkingas.
– Iš ko paveldėjote menininko gyslelę?
– Mano bobutė – Ona Mekaitė-Plepienė – Povilo Meko sesuo. Taigi, Jonas ir Adolfas Mekai – tikri mano mamos pusbroliai. Giminiavomės, kalbėdavomės apie gyvenimą… Matyt, iš čia kilo meilė poezijai ir vaidybai.
Mamos brolis grojo armonika, todėl ir mane patraukė muzika. Iš klausos ėmiau groti armonika, akordeonu, lūpine armonikėle, vėliau – ir pianinu.
Mano senelis iš tėvelio pusės buvo išmintingas ir taupus žmogus, Biržų pieno bendrovės akcininkas, kuris ruošėsi pirkti dvarą. Iš jo, matyt, paveldėjau ūkiškumą.
– Jumyse dera ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai. Kaip juos realizuojate gyvenime?
– Savo gyvenimą skirstau į tris etapus. Pirmasis buvo skirtas mokslams, pradedant Klausučių pradine mokykla, Medeikių progimnazija, Biržų 1-ąja vidurine (dabar „Saulės“ gimnazija), Vilniaus pedagoginiu institutu (fizikos-matematikos fakultetu), Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialu (radijo inžinerija), baigiant neakivaizdinėmis studijomis Maskvos standartizacijos ir metrologijos institute bei Lietuvos visuomeniniame patentotyros institute Vilniuje.
Antrasis etapas – darbas mokyklose, vėliau Vilniaus elektrografijos mokslinių tyrimų institute, Magnetinių įrašų konstravimo biure bei keliose Vilniaus įmonėse ir įstaigose moksliniu bendradarbiu, inžinieriumi, vedančiuoju specialistu, direktoriaus pavaduotoju.
Trečiasis etapas prasidėjo išėjus į pensiją. Nors eilėraščius rašiau dar mokyklos suole, tačiau literatūrinei veiklai visai atsidaviau tik paskutiniaisiais dešimtmečiais. Pagal mano eiles sukurta daug dainų ir giesmių.
Labai pamėgau ir vaidybą. Saviveikla buvo patraukusi dar mokykloje, studijų metais dalyvavau kino filmų masinėse scenose, o išėjęs į pensiją filmavausi trisdešimtyje Lietuvos bei užsienio filmų, dirbau mimanso artistu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dainavau „Aido“, „Giesmės“ ir kituose choruose. Trisdešimt metų atiduota kūrybai.
– Prisiminkite epizodinius ir kitus vaidmenis bei su jais susijusias patirtis vaidinant kino filmuose, spektakliuose, reklamose…
– O, jų buvo visokių! Daugiau nei keturiasdešimt. Ir galvą „kirto“, ir karste gulėjau, ir po šalto vandens „dušu“ stovėjau… Prisimenu, kaip rudenį mokiausi priprasti prie vėsoko vandens, kad atlaikyčiau šaltį – vis braidžiau upėje…
Baisiausia buvo gultis į karstą. Aprengė, paguldė, žvakės dega, moterys ir vyrai šalia verkia. Vaidinau lavoną, kuriam turėjo ištraukti auksinį dantį… Erzino, jog sceną vis teko kartoti. Tuomet įsivaizdavau savo mirtį… Tai sunkiausias prisiminimas.
Dažnai teko vaidinti kunigus ar vienuolius. Kartą apie tai pasipasakojau katalikų bažnyčios vienuoliams, klausiau, ar nepadariau nuodėmės. Atsakė, jog ne, nenusidėjau.
Teko pabūti ir generolu, ir vargšu elgeta, ir teisėju, ir kariu, ir romėnų senatoriumi.
Išbandžiau save įvairių šalių filmuose: „Žiurkės“, „Drakonas“, „Dėdė Adolfas“, „Tamplierių kraujas“, „Vilniaus getas“, „Koletė“, „Ana Karenina“, „Karas ir taika“, „Tarp pilkų debesų“, serialas „Hunas Atila“ ir kt.. Tai tik keletas užsienio filmų, kuriuose vaidino ir Alfredas Naktinis.
– Ar po filmavimo neužsimirštate, grįžęs namo nevaidinate generolo ar teisėjo?
– Ne, greitai persiorientuoju. Tik kartą naktį pabudau žmonai dejuodamas, jog visur skauda, nes dieną teko šokti kartu su jaunimu.
– Turite gražią šeimą. Kur sutikote būsimą žmoną? Ką eilėraščių kūrėjas Alfredas pasakytų apie save ir meilę?..
– Kai dar buvau nevedęs, patiko viena mergaitė, kurią sutikau čiuožykloje… Kartą, užgriuvus mokslams, aš jai pasakiau, jog kol kas negalėsime bendrauti, susitiksime po pusmečio prie konservatorijos… Nuėjau susitikti, o ji man parodė žiedą ant dešinės rankos piršto. Paatviravo, jog „pasitaikė dailininkas“. Gražiai pasikalbėjom.
Mano vestuvės buvo, kai man sukako penkiasdešimt. Būsimą žmoną Gertrūdą sutikau… autobuse „Vilnius-Biržai“. Aš važiavau į tėviškę, ji – pas giminaitę į Biržus. Jos telefono numerį užsirašiau ant sukamo popieriaus, skirto aprišti medeliams. Gertrūda tada jau buvo baigusi Vilniaus universiteto filologijos fakultetą ir aspirantūros studijas Maskvoje (lyginamosios istorinės ir tipologinės kalbotyros specialybę), dirbo tuometiniame Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Ji – mokslininkė, žodynų rengėja.
Po kelių mėnesių šią 19 metų jaunesnę merginą pakviečiau į čiuožyklą, vėliau lankėme parodas, eidavome pasivaikščioti… Buvau rimtas vyras, gal net nedrąsus, niekada nenukrypau į šalį.
Jau 40 metų mes kartu. Vaikai savarankiški. Sūnus Rimvydas – informatikas, dukra Dovilė – ekonomistė. Abu gyvena ir dirba užsienyje.
Kaip suprasti meilę? Kartais eidamas gatve stebiu poras. Pagalvoju, jog į kai kurias moteris ir senas būdamas nežiūrėčiau. O tiems vyrukams jos yra brangiausios. Prieš dvidešimt penkerius metus viena gydytoja pasakė, jog meilė yra sielų giminystė. Aš – fizikas, todėl galvoju, jog mūsų smegenys siunčia tam tikras bangas, jos sutampa arba ne. Jei sutampa, tas žmogus mums patinka.
– Devyniasdešimt metų – daug ar mažai? Kaip keitėsi per tuos dešimtmečius Jūsų vertybės? Palyginkite save jaunystėje ir dabar.
– Kai aš pats žvelgiu į save, atrodo, jog 90 – visai nedaug, o kai pasižiūriu į dokumentus, pasidaro baisu. Niekada negalvojau, jog tiek sulauksiu. Tėtis, senelis sulaukė 80-ies, mama-86-erių, brolis 76-ių, sesuo 88-ių… Daugybė mano bendraamžių išlaidoti…
Buvom keturi vaikai. Viena sesutė mirė sulaukusi metukų. Ir aš vos išgyvenau, sirgdamas plaučių uždegimu, būdamas penkerių metų, galvojau apie mirtį. Prisimenu, kaip gulėdamas lovoje svarsčiau, ar išgyvensiu, ar mirsiu. Jei tėtis iš Klausučių parduotuvės parneš apelsinų – gyvensiu, neatneš – mirsiu. Neatnešė, negavo, bet išgyvenau.
Jaunystėje buvau tylus, ramus, nedrąsus svajotojas, tyrinėtojas, o dabar jau realistas. Stebiu žmones, užrašau kilusias mintis proza ar eilėmis… Manau, jog esu geras žmogus. Užtenka ir drąsumo. Sau labiau patikau jaunystėje. Tada buvau greitas, o dabar ir lazdelės prireikia…
– Jūs esate Dievą tikintis žmogus…
– Mano tėvai buvo religingi žmonės, sekmadieniais eidavo į evangelikų reformatų bažnyčią Biržuose. Ir man sekmadieniniai susitikimai padarė įspūdį, ypač kai pamokslaudavo kunigas Aleksandras Balčiauskas. Parėjęs namo jausdavausi kaip Šventosios dvasios aplankytas, visas pasaulis atrodydavo geras. Netapau nei komjaunuoliu, nei komunistu. Tai atsiliepė karjerai, bet užtat aš nepraradau tikėjimo. Studijų metais tuometinio pedagoginio instituto patalpos buvo senamiestyje, ne taip toli nuo Šv. Mikalojaus katalikų bažnyčios. Ji man patiko, nueidavau, juolab kad reformatų bažnyčia Vilniuje jau buvo uždaryta.
Taip, esu tikintis, reformatas. Mano žmona irgi tikinti, katalikė. Kartais nueinam kartu į reformatų bažnyčią, kartais ją palydžiu į katalikų šventovę. Jei Dievo prašai, jis ir padeda. Suteikia viltį gyventi toliau. Menu, buvo daug tokių atvejų. Jau išgyvenau kelis infarktus, nešioju širdies stimuliatorių, dirbtinį širdies vožtuvą, turiu „sulopytų“ kraujagyslių… Padėjo Dievas ir geri daktarai. Tikėjimas keičia sąmonę. Žmogus labiau rūpinasi ne savimi, o kitais, turi daugiau atjautos. Nors dabar pastebiu, kad ir tarp netikinčiųjų yra dorų, gailestingų žmonių.
Man dar tik devyniasdešimt. Rašau eiles ir giesmes. Nėra laiko, kad tik sėdėčiau… Mane domina įvairūs dalykai.
Nuotraukos iš Alfredo ir Gertrūdos Naktinių šeimos albumo
