Biržų rajono pakraštyje, Smilgių kaime, prieš trejus metus įsikūrė pora iš didmiesčių – profesionali mušamųjų instrumentų muzikantė Mantė Gužėnaitė su vyru, informatikos specialistu Adamu. Praeityje liko Panevėžio, Vilniaus ar Londono aikštės, nes jiems kur kas mielesni Smilgių kaimo laukai. Lauke lyjant lapkričio pabaigos lietui, o tvarte skylant viščiukams su Mante kalbėjomės apie jos gyvenimo praeitį, dabartį ir ateities svajones.
– Išsitarei, jog esi pusiau Pasvalio, pusiau Biržų krašto žmogus…
– Mano gimtinė – Panevėžys. Tėveliai kilę iš Pasvalio krašto – Gulbinėnų ir Pajiešmenių. Vaikystėje vasaras leisdavau kaime. Man patikdavo rūpintis paukščiais, gyvuliukais…
Siaučiant pandemijai, gyvenome Vilniuje. Buvo daug ribojimų, draudimų… Supratome, jog miestas atsibodo. Corona mus pastūmėjo išsikelti ir netrukus radome kompromisą – sodybą Biržų rajone, Smilgiuose.
O nuo čia netoli ir Panevėžys, ir Pasvalys, ir Saločiai, ir Biržai. Čia nėra keliuose kamščių ir spūsčių, užtat yra erdvūs kiemai ir platūs laukai bei labai draugiški kaimynai. Į miestą grįžti nebenorėčiau. Mes esame labiau kaimo nei miesto žmonės.
– Jūsų sodyboje laukia ir nemažai gyvūnėlių…
– Taip. Kartu su mumis atvažiavo terjerų veislės kalytė Maja, kurią Adamas rado viename Maltos konteineryje ir išgelbėjęs parsivežė į Angliją, o vėliau – į Lietuvą.
Į kiemą palakstyti išleidžiame dvi nykštukines Camerūno veislės ožkytes. Jos mažos ir storos, o užsigeidusios mūsų dėmesio ragais taikosi į mūsų kojų kelius, prašosi, kad paglostytume kaklus. Dar turime pulkelį vištų. Šiandien viena višta išperėjo viščiukų…
Kaimo darbai man visuomet buvo prie širdies, pas senelius mėgdavau paravėti daržus. Tuomet tai teikdavo džiugesį, dabar – nusiraminimą. Šieno, grūdų nusiperkame iš kaimynų, patiems vargti nereikia. Užtat turime savų morkų, burokėlių, agurkų, moliūgų, bulvių, pomidorų, cukinijų… Pailsėjusi sodybos žemė duoda gerą derlių.
– Turite svajonių…
– Svajonė – stiprus žodis. Nieko labai neprisvajosi… Tiesiog gyvenimas eina… Visko būna, visko bus. Stengiuosi mąstyti pozityviai, nekreipti dėmesio į smulkmenas. Svarbiausia – išlaikyti pozityvumą. Darbe noriu sau ir kitiems žmonėms gero laiko. Tikiu Lemtimi. Tikiu ne žmonių sugalvotais dalykais, tikiu Dievu… Manau, jog viskas bus sudėliota taip, kaip nulemta.
Norėčiau padirbėti su vaikais mokykloje… Būtų įdomu. Turiu Biržų Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklos kvietimą. Tikiuosi, jog niekas nepasikeis, belieka išsilaikyti vairavimo praktikos egzaminą…
– Muzikos Jūsų gyvenime netrūksta… Grojate namuose ir darbuose, koncertuose. Papasakokite, kur kasdien skubate.
– Namuose kartais groju būgnais, šaukštų neprireikia (juokiasi – red. pastaba). Pasvalio kultūros centro Saločių skyriuje dirbu kultūrinių veiklų koordinatore ir organizatore, Saločių vaikus mokau groti mušamaisiais instrumentais, pati groju Saločių kapeloje „Ont Mūšos“, Smilgių kapeloje „Lakštupė“, kuriu naują grupę su Pasvalio muzikantais ir važinėju į repeticijas Biržuose, kur groju kapeloje „Širvėna“. Nė vieno laisvo savaitgalio! Mano darbas man įdomus, kolektyvai geri, muzika smagi, daug važinėjam, susipažįstam su naujais žmonėmis. Nieko nenorėčiau atsisakyti. Visomis veiklomis esu patenkinta.
– Jums artima liaudiška muzika?
– Niekada negalvojau, jog grosiu liaudišką muziką… Vilniuje grojau merginų sunkiojo roko grupėje „Black Spikes“, afrikietiškos muzikos grupėje „Kuti Kuti“, Vilniaus universiteto orkestre, Eglės Ancevičiūtės grupėje… Kiekviena muzika turi kitokią išraišką, kitokią muzikinę emociją.
– Kur mokėtės muzikos, kada pirmą kartą prisėdote prie būgnų?
– Darželyje įstrigo pianinas, paprašiau tėvų, kad leistų mokytis. Aštuonias klases baigiau Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje. Turėjau puikią mokytoją Jolantą Sriubiškytę. Muzikavau ir besimokydama Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Pas pusbrolio draugą pamačiau būgnų komplektą ir jie mane apkerėjo, tiesiog prilipo, supratau, jog tai bus mano instrumentas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedroje įgijau mušamųjų instrumentų specialybę.
Teko groti kongais, bongais, kajonais, timbalais, bet būgnų komplektas mano akimis yra pats pilnavertiškiausias instrumentas. Būgnai – varikliukas. Jei jais grosi prastai, nekaip skambės visos grupės muzika.
Mokėmės Sluškų rūmuose, kur mus supo ypatinga bohemiška, vintažinė aura. Specialybės kursą dėstė puikusis Arkadijus Gostesmanas. Jis davė labai daug. Susipažinome ir su daugeliu aktorių, vaikščiodavome į operos ir baleto teatro spektaklius, įvairius muzikos festivalius. Tuomet apie ateitį daug nemąsčiau, tik grojau, grojau… Po studijų baigimo vienus metus žinias gilinau Olandijoje, Grioningeno mieste, tarptautinėje muzikos mokykloje. Kartu dirbau kavinėje. Bet nepasilikau, nes man Lietuvos žmonės patinka labiau. Olandai šypsosi, ar jiems gerai, ar negerai, lietuviai neapsimetinėja.
– Grįžote į Vilnių…
– Taip, grįžau ir dirbau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, turėjau mušamųjų instrumentų būrelį. Patiko. Aš mėgstu, kai kolektyve yra nedaug vaikų, kai kiekvienam gali skirti daugiau dėmesio.
Dar dėsčiau muziką Fabijoniškių gimnazijoje. Nepatiko. Vaikai į pamokas įpratę eiti tik praleisti laiką, priverstinai, nemano, jog muzikos mokytis prasminga, todėl aš nejaučiau grįžtamojo efekto. Muzikos mokykloje vaikai nori mokytis, todėl ir norėčiau ten padirbėti…
– Vilniuje tuomet sutikote ir savo būsimą vyrą…
– Jis į Vilnių atvažiavo iš Didžiosios Britanijos. Lietuva jam labai patiko ir patinka. Sako, jog mūsų žmonės yra protingi, su jais galima nuoširdžiai pasikalbėti. Susipažinome kavinėje, kur aš tuomet dirbau, o jis užėjo kaip klientas. Adamui patinka ir mūsų miškai bei laukai, tik kartais būna šaltoka.
Aš groju būgnais, o Adamas… kompiuteriu. Jis programuotojas.
– Kas yra „geras grojimas“?
– Geras grojimas, kai tu netrukdai kitiems muzikantams, kai į kūrinį įneši savo muzikinį indėlį, kai muzikuoji atsipalaidavęs (o tai ne visada pavyksta).
– Kokios muzikos patinka pačiai klausytis?
– Labiausiai patinka džiazas. Mėgstu ir popsą. Kiekviename muzikiniame stiliuje, žanre galima atrasti ką nors savito, tau reikalingo.
– Tavo mylima knyga?
– Džeko Londono romanas „Smokas Belju“. Tai puikus pasakojimas apie kelionę į Aliaską, apie išbandymus žmogaus protui ir kūnui, apie savęs atradimą ir tikrąsias gyvenimo vertybes…
– Ką galvoji apie ŽMOGŲ?
– Visi ieškome savęs ir savojo kelio, tik įdomu, ar mes ne per daug nutolome nuo gamtos?.. Gal mus protas kažkur išvedė, kad širdyje nerandame absoliučios ramybės. Kuo mes panašūs? Vištos kapojasi, kregždės užpuola kitų paukščių lizdus, katės gaudo ir ėda paukščius, žmonės nesutaria…
– Kas žavi Biržų ir Pasvalio kraštuose?
– Važiuojame abu su vyru pasivaikščioti prie Kirkilų ežerėlių, einame prie Biržų pilies, ilsimės prie Širvėnos ežero. Žavi puikiai bendraujantys šio krašto žmonės. Džiugina konkretūs, turintys savo nuomonę, veiklūs Saločių miestelio gyventojai, draugiški, padedantys, besišypsantys nuostabūs kaimynai. Smilgių bendruomenė nedidelė, bet irgi šauni.
– Dėkoju už pokalbį. Linkiu vis giliau pažinti Biržų ir Pasvalio kraštą, džiaugtis ir džiuginti kitus.
Nuotraukos autorės ir iš Mantės Gužėnaitės šeimos albumo
