Spalio 3 dieną 17.30 val. Biržų arsenale vyks autorinės menininko Romualdo Pučeko asambliažų parodos atidarymas. Tai – pirmoji iš Biržų rajono Pučiakalnės krašto kilusio menininko – tapytojo, skulptoriaus, keramiko dailės mokytojo – autorinė paroda jo tėviškėje. R. Pučekas – vienas iš Dusetų dailės galerijos įkūrėjų, Dusetų krašto garbės pilietis, daugybės parodų autorius. Prieš parodos atidarymą su menininku kalbėjomės apie jo biržietiškas šaknis, nepaprastą norą tapti dailininku ir paveikslų kalbą.
– Pats esate gimęs Pasvaly. Tad kokios Jūsų sąsajos su Biržų kraštu?
– Pirmą kartą iš Pasvalio į Biržus važiavau siauruoju traukinuku. Man tuomet buvo aštuoneri, buvau antroje klasėje. Pietavome ant pievutės, Biržų pilies kieme, išsiėmę iš savo krepšelių sumuštinius. Man tai buvo pirma kelionė iš namų. Tiesa, dar pilies nebuvo, buvo griuvėsiai, Radvilos paminklas, kuris man paliko labai didelį įspūdį. Dar lankėme muziejų.
Labai gerai atsimenu, kad buvome prie gimnazijos, kurioje mokėsi mano tėvas. Mokydamasis gimnazijoje, mano tėvas Jonas gyveno pas fotografą Petrą Ločerį. P. Ločerio antroji žmona buvo tėvo teta. P. Ločerio sūnus Laimutis buvo dailininkas. Tėvas sakė, kad Laimutis gerai piešė dar mokykloje. Jis mano tėvui nupiešdavo, ką reikėdavo pamokai, o tėvas už jį spręsdavo matematikos uždavinius. O vakarais jie fotolaboratorijoje plaudavo stiklus. Tėvas pasakojo, kad karo metu Ločerių namas buvo subombarduotas, nes laboratorija buvo stikliniu stogu ir priešai galėjo pagalvoti, kad tai kokia vadavietė.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių nuotr.
– Jūsų tėčio gimtinė – Pučiakalnėje. Kokie Jūsų prisiminimai iš to krašto?
– Iš ten daugiau Pučekų yra kilusių. Lietuvos kariuomenės karininkas, Vyčio Kryžiaus kavalierius Pranas Pučekas – mano tėvo dėdė, mano senelio brolis. Tėvas sakydavo, kad jis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Nežinau tiksliai. Karininkų kursus jis lankė Sankt Peterburge dar prieš I pasaulinį karą. Jis įamžintas ir Nemunėlio Radvilliškyje. Akmeny yra iškalta jo pavardė. Tėvas pasakojo, kad jis anksti išėjo į atsargą ir grįžo iš Kauno ūkininkauti į tėviškę. Bet sovietai jo nepagailėjo, ištrėmė. Kartu ir nedidelę jo dukrą, tėvo pusseserę.
Pulkininko sodybos nebeliko, kažkas nugyveno. O pulkininko dukra, grįžusi iš tremties, dirbo mokytoja Panevėžyje, atvažiuodavo į tėviškę.
Mano tėvo mama, mano močiutė Emilija Pučekienė, buvusi Dagytė, kilusi iš Zapyškio. Ji šeimininkauavo. Kurį laiką dirbo pas režisierių Borisą Dauguvietį, gamino jo šeimai maistą. Tėvas pasakojo, kad jie ten oi, kaip alų gerdavo, siausdavo. Dauguvietis buvo toks ekscentrikas. Dabar tai močiutės visko klausčiau, o kai buvau vaikas, neįdomu man visi tie dalykai buvo.
– Kokie keliai Jūsų tėvus atvedė į Pasvalį?
– Močiutė po karo dirbo prieglaudoj. Paskui gavo paskyrimą dirbti Pasvalyje. O tėvas per karą iš Biržų buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Jis ne lageryje buvo, nes turėjo elektriko specialybę, juo ir dirbo. Grįžo jis iš Vokietijos į Pasvalį, pas mamą. Po daugelio metų važiavau iš parodos Leipcige į Drezdeną. Žiūriu – rodyklė į tą miestelį, kur per karą dirbo mano tėvas. Užsukau. Tėvo jau nebebuvo gyvo, nebegalėjau jam to papasakoti.
Grįžęs tėvas gavo sekretoriaus darbą Pasvalio vykdomajame komitete, nes buvo raštingas, mokėjo vokiečių kalbą. Tėvas paskui juokavo: „Aš kūriau kolūkius“. Tėvas pasakojo, kad reikėdavo važiuoti į kaimus, kalbinti stot į kolūkius. Lydėdavo stribai. Tai jis juos palikdavo už kilometro. Mat jei eisi su stribais, pradės šaudyti, nes trobose dažnai slėpdavosi partizanai. Kai tėvas atsisakė stoti į komunistų partiją, buvo pašalintas iš darbo.
– O kas Jus įkvėpė rinktis menininko kelią?
– Pradinėse klasėse norėjau būti gaisrininku. Todėl, kad mama dirbo gaisrinėje buhaltere. Matydavau tas raudonas mašinas. Bet vieną sykį, pavasarį, mama nusivedė mus su broliais prie upės. Pasvaly buvo mada eiti žiūrėti ledonešio, nes Lėvuo ištvindavo, ledai versdavo medžius, lipdavo į krantą. Žiūriu – prie apverstos valties sėdi dailininkas ir tapo ledonešį. Dažų tūbelių primėtyta. Aš pasiėmiau kelias tūbeles, ir man tas aliejinių dažų kvapas taip patiko, ir pamatyti tuos potėpius iš arti buvo taip gražu. Ir tada visur ieškojau, kas tas dailininkas buvo. Gal Kontrimas, jis tuomet gyveno Pasvaly. Tai galėjo būti kokie 1956 metai. Nuo to laiko piešdavau namie, draugus kviesdavau piešti. Palįsdavom po lova, pasiimdavom dubenėlį vandens ir cheminių pieštukų. Vedi ant šlapio popieriaus pieštuku ir spalvos liejasi. Tada išlendi iš po lovos, iš patamsio, ir žiūri, kas gavosi.
Dailės studijoms ruošiausi savamoksliškai, nes Pasvaly nebuvo dailės mokyklos. Pirkdavau knygas apie dailę, studijavau tokio Vlado Karatajaus tapybos techniką: kaip dažus naudoti, kaip drobę gruntuoti. Perskaičiau visas knygas apie dailininkus impresionistus, apie visus Lietuvos dailininkus, o vakarais iki vidurnakčio tapydavau. Neturėjau molberto, tai prie kambario durų prisikaldavau vatmaną. Tapiau ir aliejiniais dažais, ir tempera, ir sintetine tempera, ir aliejumi. Mama vis pykdavo: „Eisi vieną kartą miegoti ar ne“. Pamokų nebeparuošdavau. Ir savo Kantariškių gatvelę buvau nutapęs iš įvairių vietų. Reikia manyti, kad ten senovėj gyveno giedotojai, kantoriai. Vieną kartą mokytoja paprašė atsinešti, ką kas dirbame laisvalaikiu. Tada buvau devintoje klasėje. Atsinešiau paveikslus. Mokytoja nešė į mokytojų kambarį parodyti, ką tas Pučekas daro. Mano reitingai užaugo.
– Tada stojote mokytis?
– Stojau į Dailės institutą, bet pritrūko balų. Beprotiškas buvo konkursas – septyni į vieną vietą. Kai nuėjau pasiimti dokumentų, pasakė: čia natūralus dalykas, pasiruošk ir stok kitąmet, dar kitąmet. Tokių mūsų daug buvo. Kad nepaimtų į armiją, stojom į Šiaulius mokytis dailės. Ten lengvai įstojom. Per metus daug dirbom, įgijome žinių, patirties ir jau norėjome stoti į Vilniaus dailės institutą. Bet dekanate sako: „O kas bus, jei neįstosite? Jums teks grįžti į pirmą kursą“. Pagalvojom, kad palauksim dar metus. Ir dėstytojai nenorėjo, kad išeitų gabūs studentai.
– Kodėl po mokslų pasirinkote Zarasų kraštą, Dusetas, su kuriomis Jūsų niekas nesiejo?
– Atvažiavo į institutą toks Raimundas Gapšys. Jis buvo prieš dvejus metus Dusetų mokykloje įkūręs sustiprintą dailės mokymą. Jam reikėjo mokytojo. Dėstytojai pasiūlė mane.
– Dirbote visą gyvenimą pedagoginį darbą, buvote išrinktas Metų mokytoju. Kuris darbas jums svarbesnis: pedagogo ar dailininko?
– Nenorėčiau sakyti, kad pedagoginis darbas man buvo antroje vietoje. Todėl, kad daug jėgų ir talento jam atidaviau. Bet neapleidau ir tapybos. Be abejo, kūryba nukentėjo.
– Esate vienas iš Dusetų dailės galerijos įkūrėjų. Galerija nedideliame miestelyje – retas dalykas?
– Kai atvažiavau į Dusetas, tais pačiais metais mokykloje surengiau savo darbų parodą. Mokiniai iki šiol ją prisimena. Tarp jų ir dabartinis galerijos direktorius, tapytojas A. Stauskas. Nebuvo kur eksponuoti parodų.
Su A. Stausku, E. Raugu kalbėjome, kad reikia parodoms vietos. Po kelerių metų rajono taryba davė leidimą kurti galeriją seniūnijos pastate. Patys ir šviestuvus kabinom, ir rėmėjų atsirado, kilimas buvo patiestas. Buvo smagu. Darydavom ir personalines, ir grupines parodas. Visuomet bendra grupinė paroda būna liepos 6 dieną.
O naujas galerijos pastatas atsirado vėliau. Reikia padėkoti tuometiniam kultūros ministrui A. Gelūnui ir Prezidentui V. Adamkui, su kuriuo valandą kalbėjome ir jis mus suprato.
– Dusetos tampa menininkų meka. Kuo miestelis ypatingas, kad ten kuria žinomiausi Lietuvos menininkai?
– Tas kraštas virsta rekreaciniu, visi kaimeliai rekreacinio pobūdžio. Per Biržus kai važiuoji, tai čia ūkininkai, gamyba vyksta, o ten perka sodybas poilsiui. Šį kraštą kūrybai ir gyvenimui pasirinko Arvydas Každailis, Nomeda ir Šarūnas Saukos…
– Esate įvairiapusis menininkas: tapyba, asambliažai, skulptūra, keramika… Kas arčiausiai?
– Keramika yra kaip knygos skaitymas. Per vasarą kas antrą dieną imu molį ir lipdau. Vedu ir edukacijas Antazavės dvare. Lipdymas yra atėjęs iš vaikystės.
Netoliese, kur gyvenau, toks žmogus tarpukariu grįžo iš Amerikos, nusipirko molingą sklypą ir ėmė gaminti plytas. Ne degdavo, o džiovindavo saulėje. Tokias plytas vadindavo žaliomis. Mes, vaikai, kai palydavo ir molis suminkštėdavo, lipdydavom paukštelius, švilpynes. Jau tada aš vaikus mokiau. Aš pedagogas jau buvau nuo vaikystės. Arčiau širdies yra tapyba. Tapyba – labai didelė atsakomybė. Asambliaže ir keramikoje nėra tokios atsakomybės – imuosi su malonumu. O prie tapybos einu labai susikaupęs.
– Apie ką kalba jūsų paveikslai?
– Apie žmones – peizažai, portretai, abstrakčios kompozicijos… Asambliažai – apie praėjusį gyvenimą. Ar laikas viską gadina, ar palieka kažką gražaus. Man atrodo, kad yra daug gražaus. Kas surūdijo, nudilo, pažaliavo, apsinešė, apdulkėjo, tame irgi galima surasti gražių dalykų. Tai kviečia ne tik žavėtis, bet ir apmąstyti gyvenimą, praeitį.
– Ar vaikai, anūkai pasekė Jūsų pėdomis?
– Dukra Brigita baigė Dailės akademijoje grafikos specialybę, bet ji dirba Paryžiuje juvelyre. O sūnus Kristupas yra baldų dizaineris. Anūkai – ne.
– Biržus, Pučiakalnę ar dažnai aplankote?
– Pro Biržus vykstu į Pasvalį. Tai dažnai užsuku, pasivaikštome. Pastaruoju metu Biržai labai išgražėjo. Pučiakalnėje gyvena tėvo pusseserė, palaidoti seneliai.
Man dar kyla klausimas, kodėl reikia rašyti Pučiakalnė, o ne Pučekalnė. Anūkus vežiau, o jis sako, kad ne taip parašyta. Reikia atstatyti tiesą. Senuose žemėlapiuose „e“, močiutės laiškuose su „e“.
Dabar taip pat užsuksime į Pučiakalnę, aplankysime kapines, pažiūrėsim, ar seniūnas jas pasirūpino sutvarkyti. Mat aš truputį kritikavau – šiukšlės per tvorą virto.
Kapinės – kaip kultūros namai, nes ten nėra bažnyčios, kultūros centro, žmonės kapinėse susitinka, bendrauja. Mano tėviškėje turi būti gražu.
– Ačiū už pokalbį.
