Politikos moksluose apie politiką įprasta kalbėti kaip apie sutarimo paieškos, kompromisų meną. Politikos sėkmė turėtų būti vertinama pagal tai, kiek politikai sugeba įtikinti, kad tam tikras sprendimas yra geriausias šioje situacijoje įmanomas kompromisas, siekiant bendrojo gėrio.
Galingiausios pasaulio valstybės JAV prezidentas Donaldas Trumpas per mažiau nei dvejus savo kadencijos metus diegia naują politinį žodyną. Kertinė jo sąvoka – „sandoris“. Ji perimta iš verslo srities ir, kaip įsitikinome, neturi sąsajų su bendruoju gėriu ar teisingumo siekiu.
Sandoriai turi nešti naudą pirmiausia pačiam Trumpui. Tai reiškia, kad sąjungininkais tampa tie, kurie gali pasiūlyti naudingiausią sandorį. Tai gali būti pats velnias, jei tik Trumpas sužinotų, kad galima eksportuoti dyzelį iš pragaro.
Sąjungininkais tampa tie, kurie gali pasiūlyti naudingiausią sandorį.
Tai gali būti pats velnias, jei tik Trumpas sužinotų, kad galima eksportuoti dyzelį iš pragaro.
Augantys Trumpo turtai turi ne tik kitiems įrodyti, koks jis šaunus, bet ir tapti skydu, užtikrinančiu teisinę nepriklausomybę.
Šiandien Trumpui svarbu tik viena – užkirsti kelią jo veiklos tyrimams po lapkričio rinkimų. Todėl jis griebiasi bet kokių priemonių ir, net neabejoju, bandys ginčyti rinkimų rezultatus, jei jam bus nepalankūs. Jau dabar jo oponentai ragina amerikiečius kuo aktyviau dalyvauti rinkimuose ir pasiekti, kad Trumpo šalininkų pralaimėjimas būtų toks akivaizdus, kad atimtų jų ryžtą protestuoti.
Apmaudu tai, kad gyvename pasaulyje, kur negalima paprasčiausiai numoti ranka ir sakyti, kad Trumpo bepročiavimas – tai tik amerikiečių reikalas. JAV prezidento priimami sprendimai turi poveikį viso pasaulio ekonomikai, saugumui, siunčia signalus Rusijai, kurie gali ją paskatinti imtis drastiškų žingsnių.
Džiaugiamės, kad į Lietuvą sugrįžo dalis amerikiečių karių. Tačiau būtų lengvabūdiška kliautis, kad nenuspėjama JAV yra pakankamas saugumo garantas.
Todėl neramu, kai girdime, kad mūsų Krašto apsaugos ministerija tokia flegmatiška. Beje, vienas iš Gitano Nausėdos argumentų, kodėl nereikėtų nerimauti dėl to, kad kitų metų biudžete gynybos finansavimas bus kiek mažesnis – KAM nespėja tvarkytis su jai skiriamais pinigais.
Džiaugiamės, kad į Lietuvą sugrįžo dalis amerikiečių karių. Tačiau būtų lengvabūdiška kliautis, kad nenuspėjama JAV yra pakankamas saugumo garantas.
Tai reiškia, kad išliekame labiausiai priklausomi nuo to, kiek ukrainiečių kariai sugebės susilpninti Rusijos kariuomenę, idant niekam Kremliuje nekiltų minties, kad tuo pat metu galima pradėti kovą nauju frontu.
Svarbiausias Lietuvos politinio gyvenimo įvykis – viešai pristatytas valstybės biudžeto projektas. Jis nemaža dalimi primena sandorį – „mes pažadėsime gėrybių, jūs parūpinsite per Savivaldos rinkimus balsų.“ Tiesa, socdemų partneriai valdančiojoje koalicijoje į tokį sandorį sureagavo net kritiškiau nei opozicija.
Panašu, kad koalicijos sutartyje įrašytas pažadas tartis ir glaudžiai bendradarbiauti lieka tuščias. Kita vertus, Savivaldos rinkimuose koalicijos nariai bus aršiausi varžovai. Todėl, formuojant biudžetą, esą svarbiausia pabrėžti, kas ir kokias „dovanėles“ teikia.
Ar geriau investuoti lėšas į pagalbą šeimoms, kurioms energetinių resursų kainų augimas sukelia daug problemų, ar veikiau jas investuoti į valstybės apmokamą visų mokinių maitinimą? Neabejoju, kad pasirinksite pirmą variantą.
Pavyzdžiui, pensininkai turi žinoti, kad socialdemokratų dominuojama Vyriausybė pasiryžusi didinti pensijas. Tiesa, tai daugiau nei dešimtmetį darė visos Vyriausybės Lietuvoje. Taip pat nutylima ir gerokai niūresnė žinia: vargu ar bus pakankamai lėšų pavėžėjimui, kuris ypač aktualus regionuose, „po kilimu“ nustumiama medikų, pedagogų trūkumo problema.
Taip pat, kuo labai piktinasi demokratai, biudžeto projekte nenumatyta jokių pagalbos priemonių, reaguojant į degalų ir šildymo brangimą.
Biudžeto „vinis“, kaip suprantu, Paramos šeimai paketas, kuriam žadama skirti pusantro šimto milijonų eurų. Inga Ruginienė jau švystelėjo sparnuotą frazę, esą nesvarbu, kad mokslininkai ar kitų valstybių patirtis nesuteikia pagrindo tikėtis, kad ši parama realiai paskatins gimstamumą, kas galėtų paneigti, kad Lietuva gali būti išimtis iš taisyklės? Pabandykime, nes tai gerai skamba prieš rinkimus.
Valdantieji puikiai supranta, kokie svarbūs šios politinės jėgos likimui bus Savivaldos rinkimai, ir siekia, kad biudžetas pasiųstų žinią – „mes pasirūpinsime.“ Tačiau užduosiu klausimą – ar geriau investuoti lėšas į pagalbą šeimoms, kurioms energetinių resursų kainų augimas sukelia daug problemų, ar veikiau jas investuoti į valstybės apmokamą visų mokinių maitinimą? Neabejoju, kad pasirinksite pirmą variantą.
Kai pereiname nuo pažadų dalinimo prie skaičiuoklių, sandorio bravūra sunyksta. Kai palyginame biudžeto projektą su valdančiosios koalicijos sutartyje įrašytais pažadais, akivaizdu, kodėl valdantieji kalba apie kompromisinį variantą. Daugybė pažadų tebuvo oro virpinimas.
Išmintingai ir toliaregiškai panaudojame pasiskolintus pinigus?
Rinkimai JAV vyks jau lapkričio pradžioje ir tada pamatysime, ką galima nusipirkti, dalinant neišpildomus pažadus ir „pakišas“ rinkėjams. Jei Trumpo strategija pasiteisintų, tai, neabejoju, taptų nauju įkvėpimo šaltiniu visiems politikos cinikams.
Socialdemokratai partneriams atšauna, kad būtų beprotiška dar labiau didinti valstybės skolą. Tačiau faktas tas, kad dar niekada ji nedidėjo tokiu tempu, kaip per pastaruosius dvejus metus. Jau dabar per metus vien palūkanoms mes turėsime sumokėti tiek, kiek pakaktų finansuoti dešimčiai Paramos šeimai paketų. Aišku, visada galima sakyti, kad yra valstybių, kurių skola dar didesnė. Tačiau lieka nepatogus klausimas – ar tikrai išmintingai ir toliaregiškai panaudojame pasiskolintus pinigus?
Rinkimai JAV vyks jau lapkričio pradžioje ir tada pamatysime, ką galima nusipirkti, dalinant neišpildomus pažadus ir „pakišas“ rinkėjams. Jei Trumpo strategija pasiteisintų, tai, neabejoju, taptų nauju įkvėpimo šaltiniu visiems politikos cinikams.
Savivaldos rinkimai Lietuvoje vyks kovo mėnesį. Tai reiškia, kad Lietuvos valdžia turi daugiau laiko politiniam viliotiniui. Jei biudžeto projektas yra pirmieji jo judesiai, kol kas „vaizdelis nekoks“.
Lietuvos valdžios likimas didele dalimi priklauso ir nuo Trumpo. Jei jo sprendimai dar labiau didins tiek degalų kainas, tiek nestabilumą visame pasaulyje, tai gali sukelti didžiulę ekonominę krizę.
Tikrai nesinorėtų pasitikrinti, kaip jos atveju mus visus gelbėtų arogantiškasis finansų ministras. Nepanašu, kad jis per pirmus darbo Vyriausybėje mėnesius jau išmoko, kuo svarbi fiskalinė drausmė.
