Viena iš seniausių istorikų diskusijų, kurioje vargu ar gali būti padėtas taškas, – kiek asmenybės ir jų apsisprendimai keičia pasaulį ir kuria istoriją?
Gal tie vardai, kurie įrašomi į istorijos vadovėlius, buvo iškelti konkrečios aplinkybių konfigūracijos ir per juos veikė sunokusios galimybės ir jie, geriausiu atveju, atliko pribuvėjos vaidmenį?
Kita vertus, nekelia abejonių tai, kad Antrasis pasaulinis karas būtų vykęs visiškai kitaip, jei ne Vinstono Čerčilio ryžtas ir atkaklumas.
Aš pats esu linkęs tikėti, kad asmenybių apsisprendimai keičia istoriją. Tai moralinis įpareigojimas ir kiekvienam iš mūsų. Koncentracijos stovykloje išgyvenęs ir šios patirties pagrindu savo mokymą sukūręs psichoterapeutas Viktoras Franklis rašė: „Net jei pasaulio būklė atrodo prasta, nepamirškime, kad viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.“
Esu linkęs tikėti, kad asmenybių apsisprendimai keičia istoriją. Tai moralinis įpareigojimas ir kiekvienam iš mūsų.
Mes negalime pakeisti istorijos, tačiau istorijos permąstymas gali keisti mus ir suteikti daugiau drąsos.
Nepriklausomybės akto deklaracijos paskelbimas 1918 metų vasario 16 dieną yra vienas iš įvykių, kuris radikaliai pakeitė mūsų tautos istoriją, ir tie dvidešimt signatarų išlieka itin svarbiu pavyzdžiu mums, kad drąsa gali įveikti visas kliūtis, net jei jos atrodo labai galingos.
Didžiuoju vadintas karas sudaužė kaktomuša to meto galybes, kurios buvo pasiryžusios pagriebti kuo didesnį pasaulio teritorijos gabalą. Po to, kai Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos ir nesėkmingai bandyta kelis kartus sukilti, atrodė, kad iš šio tautų kalėjimo ištrūkti nėra šansų. Galima buvo svajoti nebent apie perėjimą į geresnį „kalėjimą“, kurį valdytų Vokietija, o ne Rusija. Kruvinas ir pragaištingas karas ir suirutė pačioje Rusijoje atvėrė nedidelį plyšį nelaisvės sienoje, tačiau patiems lietuviams reikėjo apsispręsti, ar aktyviai veikti, ar tik laukti ir keikti nedėkingą Lietuvos dalią būti tarp grėsmingų kaimynų.
Nepriklausomybės akto deklaracijos paskelbimas 1918 metų vasario 16 dieną yra vienas iš įvykių, kuris radikaliai pakeitė mūsų tautos istoriją, ir tie dvidešimt signatarų išlieka itin svarbiu pavyzdžiu mums, kad drąsa gali įveikti visas kliūtis, net jei jos atrodo labai galingos.
1917 m. rugsėjį Vilniuje vykusi Lietuvos konferencija buvo svarbus žingsnis į priekį, tačiau jos dalyviai drįso svajoti tik apie tai, kaip galima būtų pasinaudoti Rusijos ir Vokietijos priešstata ir palengvinti lietuvių tautos gyvenimo sąlygas.
Svarbiausia, kad buvo išrinkta dvidešimties asmenų Lietuvos Taryba, kurios nariai kitų metų pradžioje padėjo parašus po Deklaracija. Nė vienas nepabūgo, o rizikavo visi. Nepriklausomybė paskelbta situacijoje, kai atrodė, kad tai avantiūra, nes tereikėjo užsienio galybėms išlieti įtūžį. Tačiau tiek vokiečiams, tiek rusams atsirado didesnių problemų ir tai, kas vadina „nykštukų maištu“, tapo realiu valstybės atkūrimu.
Neabejoju, kad taip nebūtų nutikę, jei Lietuvos Taryba nebūtų ryžtinga ir vieninga. Signatarai pradėjo sunkią valstybės kūrimo kelionę, ir teko pasireikšti taip pat mūsų savanoriams, ir visai tautai suremti pečius, tačiau be jų apsisprendimo neturėtume tos Lietuvos, kuri tarpukariu buvo sukurta, regis, visiškai išdegintoje dirvoje ir sugebėjo klestėti.
Lietuvos Tarybos nariai, tapdami signatarais, pakeitė pasaulį ir taip pat pasikeitė patys. Žvelgiant į jų biografijas, akivaizdu, kad tai nebuvo atsitiktiniai žmonės, kurie plaukė paskui įvykių srovę, tačiau, priėmę sprendimą tapti signatarais, kiekvienas jų tapo dar tvirtesnis ir aktyviai dalyvavo valstybės kūrimo darbe.
Deja, kai liekame pasyvūs blogio akivaizdoje, kai nusprendžiame „save pasaugoti“, nes taip esą paprasčiau, migla tik tirštėja ir laisvai kvėpuoti tampa sunkiau.
Du signatarai buvo kilę iš Biržų krašto. Simboliška, kad Alfonsas Petrulis buvo katalikų kunigas, o žurnalistas Jokūbas Šernas aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų veikloje. Labai skirtingi ir kartu sujungti drąsos kovoti už savo Tėvynę, rūpintis kitais.
Tikiuosi, kad iki šiol jie įkvepia šio krašto žmones pilietinei kūrybai ir primena, kad taip pat ir šiandien kiekvienas apsisprendimas keičia pasaulį.
Tebūnie visi signatarai įkvėpimo šaltinis mums šiandien, kai vėl grėsmės pučiasi ir geopolitinė situacija tampa vis atšiauresnė.
Deja, kai liekame pasyvūs blogio akivaizdoje, kai nusprendžiame „save pasaugoti“, nes taip esą paprasčiau, migla tik tirštėja ir laisvai kvėpuoti tampa sunkiau.
Netrukus jau šimtą aštuntą kartą minėsime Nepriklausomybės dieną. Per tuos metus mūsų tautai teko iškęsti daug vargo, tačiau, pripažinkime, kad labai daug sukurta.
Skaudu, kad reikėjo naujų signatarų partizanų, kurie krauju apšlakstė savo deklaraciją, taip pat reikėjo signatarų iš Aukščiausios Tarybos, kad dar kartą pradėtume laisvės kelionę.
Kiekvienas apsisprendimas buvo labai vertingas, net jei iš karto ir nesunokino visų vaisių. Tebūnie visi signatarai įkvėpimo šaltinis mums šiandien, kai vėl grėsmės pučiasi ir geopolitinė situacija tampa vis atšiauresnė. Nuoširdžiai noriu palinkėti, kad Lietuvoje niekada nepritrūktų drąsių ir pasiaukojančių žmonių, bet niekada nebereikėtų signatarų, nereikėtų pradėti iš pradžių.
