Armandas Indrašius mūsų miesto futbolo bendruomenėje yra puikiai žinomas žmogus. Tačiau kurį laiką jis nebuvo itin aktyvus jos narys, nes gyveno ir dirbo užsienyje. Pastaruoju metu iniciatyvaus jauno vyro pilna visur. Jis su užsidegimu siekia įgyvendinti savo misiją – nešant klubo „Širvėna“ vėliavą sutelkti ir išjudinti Biržų miesto bendruomenę.
Pradėjo nuo dziudo ir krepšinio
Šiandien 34-ąjį gimtadienį švenčiantis A. Indrašius, kaip ir dauguma aktyvių žmonių, išmėgino daug sporto šakų. Futbolas atsirado visiškai atsitiktinai ir jau gan vėlyvame amžiuje.
„Iš pradžių kaip ir daug mažų vaikų nuėjau į dziudo pas trenerį Sigitą Mitrochiną. Jam išvykus pradėjau lankyti krepšinį pas dabar jau amžiną atilsį trenerį Saulių Pladį. Krepšinį lankiau ne vienus metus. Dar teko ir į šaudymą nueiti. Ir ten sekėsi neblogai, bet man ten per mažai judesio buvo, o ir treniruotės kirsdavosi su krepšiniu, tad teko rinktis. Futbolą žaisti pradėjau atsitiktinai – paprašė Audrius Unglinikas vartuose už mokyklą pastovėti. Jau buvau aštuntokas. Taip viskas ir užsikūrė, pradėjau lankyti treniruotes pas Vytautą Stanulevičių“, – pasakojo A. Indrašius.
Vartuose stovėti jaunuoliui sekėsi labai gerai – netrukus jis buvo pastebėtas Panevėžio trenerių, po to pakviestas mokytis sporto gimnazijoje Vilniuje.
„Kažkokios mistikos, kodėl futbolas mane taip stipriai įtraukė, nėra. Man paprasčiausiai tai sekėsi, o kai kas nors sekasi, tai papildomos didelės motyvacijos ir nereikia. Praėjus vos vieniems metams mane pakvietė mokytis į Vilniaus „Ozą“ – sportininkų mokyklą. Išvažiavau, nepatiko, grįžau. Bet esmė ta, kad tai parodo, kokio dydžio žingsniu viskas ėjosi“, – pasakojo Armandas.
Išskirtinumas ir traumos
Baigęs mokyklą A. Indrašius išvyko studijuoti į Kauną, Lietuvos sporto universitetą.
Studijų metu teko atstovauti ir universiteto komandai, taip pat žaisti ir už Biržus.
„Mano kaip sportininko karjera buvo labai dvejopa – sportuoti ir progresuoti sekėsi, gabumų buvo, bet viską be proto stabdė traumos. Kol kiti eidavo pirmyn, aš gydydavausi traumas. Tuo metu treniravausi su dabartiniais geriausiais šalies vartininkais. Išsiskirdavau greita reakcija ir geru, minkštu šuoliu. Iš vietos į tolį per tris metrus nušokdavau. Bet buvo traumų, ir rimtų, kas tradiciniame futbole neleido pakilti į aukštesnį profesionalų lygį“, – kalbėjo vartininkas.
Aukštesniu lygiu A. Indrašius nebegalėjo žaisti stovėdamas standartiniuose futbolo vartuose, tačiau savo sugebėjimus jis išnaudojo salės futbole (futsal).
„Salės futbole nereikia tiek fiziškumo, čia daugiau dirba refleksai, reakcija. Teko žaisti už A lygos komandas, dalyvauti čempionų lygos mačuose, žaisti prieš „Barceloną“. Taip pat atstovavau Lietuvos rinktinei ne viename mače, tik taip išėjo, kad Pasaulio čempionate taip ir nesužaidžiau“, – apie karjeros vingius pasakojo sportininkas.
Iš tiesų A. Indrašius turėjo galimybę būti rinktinės, kuri dalyvavo futsal pasaulio pirmenybėse, sudėtyje. Tais metais pasaulio pirmenybės vyko Kaune ir Lietuva dalyvavo šeimininkų teisėmis. A. Indrašius buvo kandidatas į rinktinės narius.
„Tuo metu jau dirbau užsienyje ir dėl rinktinės parvykau į Lietuvą. Tačiau ne viskas ėjosi taip, kaip buvo planuota. Labai gilintis į visas aplinkybes jau net neverta, tiesiog viskas susidėliojo, kad priėmiau sprendimą iš kandidatų išsibraukti savo noru. Bet gyvenime viskas vyksta ne be priežasties. Ankstyvas pasitraukimas man galiausiai išėjo į naudą, nes užėjo pandemija ir aš būčiau nebegalėjęs grįžti į Norvegiją“, – pasakojo A. Indrašius.
Sugrįžimas į Biržus
Per keletą metų, praleistų užsienyje, ne kartą ir ne du buvo svarstymų apie galimybę grįžti į Lietuvą, Biržus.
„Jokių skambių pareiškimų nebuvo, viskas buvo palikta daugmaž savo tėkmei, bet su sužadėtine Radvile apie tai kaskart pakalbėdavome, pasvajodavome. Juk negali imti ir užmiršti namų, užtrenkti durų. Tai galiausiai pro tas pravertas duris pasirodė galimybė, tad ryžomės sugrįžti namo“, – pasakojo Armandas.
Jauna užsienyje gyvenusi pora vėl Biržų gyventojais tapo praėjusių metų pabaigoje. A. Indrašius išsyk prisijungė prie futbolo klubo „Širvėna“ veiklos.
„Niekada nebuvau nutolęs nuo Biržų futbolo ir džiaugiuosi galimybe prisidėti prie klubo vystymo. Yra nemažai planų, susijusių su vyrų komandomis. Svarbus įvykis yra akademijos steigimas. Pagal Lietuvos futbolo federacijos nuostatus, nuo tam tikro amžiaus vaikų grupės nebegali dalyvauti šalies čempionatuose, jei jos neturi klubo statuso. Tai padaryta ne be priežasties – federacija klubams gali kelti reikalavimus, įvesti standartus ir taip auginti šalies futbolo lygį. Taigi, be akademijos Biržų vaikų futbolas, ko gero, būtų pasmerktas sunykimui“, – pastebėjo A. Indrašius.
Kiek daugiau nei prieš porą savaičių A. Indrašiaus organizuotas futbolo protų mūšis turėjo didelį pasisekimą ir teigiamus atgarsius. Tai, anot organizatoriaus, rodo, kad bendruomenė gyva, tik reikia ją išjudinti. Beje, keletą pastarųjų metų Biržuose futbolo entuziastai tikrai nesnaudė – jie įvairiais būdais stengėsi, kad į stadioną rinktųsi sirgaliai, futbolo naujienos matytųsi vietinėje spaudoje, socialiniuose tinkluose.
„Biržuose susidomėjimas futbolu ir sportu buvo visuomet. Prisiminkime odinio kamuolio turnyrus – kiek buvo žmonių. Kad ir pastaraisiais metais Biržų stadionas yra vienas lankomiausių II lygoje. Viena kita pergalė, papildomi užsiėmimai žiūrovams ir sirgalių stadione matysime dar daugiau. Viskas padaroma, futbolo bendruomenė Biržuose yra, ji gyva, tik reikia ją išjudinti“, – kalbėjo A. Indrašius.
Veiklos – apsčiai
Į gimtinę grįžęs vyras veiklos turi tiek, kad vos spėja suktis. Bet kur tik pasisuks – ten futbolas.
„Dabar sezono pradžia, daug naujų dalykų, pasikeitimų, tad ir darbo daug. Pats taip pat esu rezerviniuose žaidėjų sąrašuose, organizuoju žaidėjų treniruotes, moterų komandoje užimsiu trenerio poziciją. Kur dar medijos ir visokie kitokie reikalai, kurių iš šalies nematyti. Veiklos šiuo metu – visai dienai ir nakčiai“, – kalbėjo „Širvėnos“ atstovas.
Vyras supranta, kad didelis klausimas, kiek ilgai jis dar galės žaisti futbolą, ir rūpinasi trenerio licencijos įgijimu.
„Pirma pradžia yra – UEFA C kategorijos licencija. Ją gavau dar gyvendamas Norvegijoje, skraidžiau į seminarus.
Kitas žingsnis – UEFA B licencija. Kasmet reikalavimai treneriams didėja ir licencijas išsilaikyti nėra paprasta. Nors žmonėms iš šalies gal atrodo, kad Lietuvos futbolas stagnuoja, bet realiai bendras lygis ir populiarumas labai auga. Tikiuosi, tą augimą pamatys ir biržiečiai.
Šiemet II lyga bus tikrai aukšto lygio, net šešios dublerių komandos, kai kurių biudžetai – keli šimtai tūkstančių eurų. Bet Biržai ir „Širvėna“ kausis. Tikiu, kad galime“, – optimistiškai prieš sezono startą kalbėjo A. Indaršius.
