PASIILGSTI
Visada ilgiesi didesnio kūrybiškumo.
Nesvarbu, kiek valdytum ar bandytum įvaldyti kūrybos formų, sričių – lieka tas ilgesys.
Kartais nepasitenkinimas. Frustracija. Nusivylimai ant nusivylimų.
Džiaugsmas dažniausiai tik tos kūrybos procese ar ką tik išvydus rezultatą; nors vėliau kartais ateina dar didesnis nusivylimas.
Jei daug metų užsiiminėjai įvairiomis kūrybos formomis, šį bei tą išmanai apie kūrybos psichologiją, kūrėjų keistenybes, galbūt bjauriausia pajaust savo psichofizines ribas.
Tu labai aiškiai „matai“, jauti tai, ko techniškai, fiziškai ar dėl talento stokos negali realizuoti.
Galbūt tų ribų nejaučiantys diletantai yra laimingesni, tačiau laimė šiuo atveju yra reliatyvi sąvoka.
Kūrybiškumas gali ir kankinti, kai turi daugybę sumanymų, juos jauti, matai, bet ne tik kad negali įgyvendinti dėl minėtų priežasčių, bet ir dėl tų regėjimų gausos ir laiko stokos, taip pat, pvz., vizualiniuose menuose – kartais ir dėl finansų stygiaus.
Sekasi ar nesiseka – didesnio, įvairesnio kūrybiškumo ilgesys išlieka.
SUSIJUNGIA
Kadaise, atkurtos nepriklausomybės aušroje, Tomas Venclova rašė, kad mes dar pamatysime plėšrų kapitalizmo veidą.
Matome jį, kartais pajaučiame savo kailiu. Matysime ir ateityje. Kai kuriuos jis palaužia.
Bet, mano galva, blogiausia, kai „plėšrus kapitalizmas“ susijungia su „plėšriu idiotizmu“… Ir šis derinys nėra retas.
Tačiau tai mažesnė blogybė negu koks Šiaurės Korėjos komunizmas.
ŠVIESA
Šviesa teka per mane –
būčiau niekas, Niekio niekas
be tos šviesos
