
Vėl Vėlinės su savo klausimais, kurių norėtųsi išvengti. Vėl Dangus pabrango tais, su kuriais taip norisi bent dar kartą kartu atsigerti arbatos ar net jaukiai patylėti. Vėl žvakės, bandančios bent kažkiek sušildyti ir paguosti netekčių speige.
Viduramžiais, kai priartėdavo mirtis, žmogus buvo paguldomas ant žemės, tariant žodžius apie tai, kad iš dulkių esame sukurti, į dulkes pavirsime. Tai nebuvo pralaimėjimo pripažinimas, veikiau konstatavimas, kad žemiška kelionė baigiasi, pareiga ar misija, kaip sugebėta, įvykdyta. Galime savo maldomis tarsi žvakėmis tamsoje bandyti nušviesti tolimesnę kelionę, tačiau jos negalime kontroliuoti.
Ar švaistytume savo gyvenimą šleikščiam banalumui, kuris esą padeda „užmušti laiką“, jei aiškiai suvoktume savo marumą ir trapumą?
Ankstyvieji krikščionių mąstytojai, vėliau pavadinti Bažnyčios tėvais, tvirtino, kad visada turime gyventi su mintimi, jog mirsime. Šiuolaikinis žmogus į šį patarimą reaguoja irzliai. Kam visada prisiminti, kad mirsi, kam reikia, kad ta mintis kaip juodas debesis užstotų visa kita? Juk mirties baimė gali persmelkti visą gyvenimą, ir niekas nebedžiugins, o viltis virs siaubu? Tačiau šie mąstytojai buvo įsitikinę, kad įsisąmoninimas, jog mirtis gali kiekvieną akimirką pasiimti tave ar kitą žmogų, su kuriuo, pavyzdžiui, šią akimirką kalbi, padeda gyventi prasmingiau ir tikriau.
Jei galvotume, kad su artimuoju ar draugu kalbamės galbūt paskutinį kartą, nes niekas nežino mirties tvarkaraščio, neliktų to abejingumo, atžarumo, nekantrumo, kuris kyla, kai galvojame, kad dar turėsime daug progų ateityje. Ar švaistytume savo gyvenimą šleikščiam banalumui, kuris esą padeda „užmušti laiką“, jei aiškiai suvoktume savo marumą ir trapumą?
Kai „išjungiame“ mintis apie savąjį laikinumą ir tai, kad kiekviena gyvenimo akimirka unikali ir niekada nepasikartos, netampame žaismingesni ir ramesni, bet veikiau pradedame elgtis tarsi atsainiai dalyvautume vienoje iš repeticijų, o visaverčio gyvenimo „premjera“ dar kažkada ateityje. Sukurta įspūdinga ilgaamžiškumo rinkodara, mokanti, kaip nustumti pabaigą kuo toliau. Jos tikslas – kaip padauginti akimirkas, bet ne kaip atrasti prasmę toje vienintelėje akimirkoje, kurioje dar kažką galima pakeisti – dabartyje. Tapo įprasta svajoti apie nemirtingumą, tuo pačiu mirtinai nuobodžiaujant ir nežinant, kaip prasmingai panaudoti tą laiką, kurį dar turime.
Esame trapūs kerėplos, o ne tobuli superherojai. Tačiau tai nereiškia, kad negalime žengti bent mažo žingsnelio prasmingesnio, tikresnio gyvenimo link.
Mokomės gyventi, geltonuojant ir raudonuojant perspėjimams apie tai, kad artinasi mirtį sėjantys objektai. Per visus informacijos kanalus kasdien skelbiami pranešimai apie naujas karų aukas.
Dėkui Dievui, mums kol kas tai tik grėsmės, o ne visus planus, santykius, tai, ką sugebėjome sukurti, naikinanti tikrovė. Tačiau ir tokioje situacijoje nesunku pasiduoti nevilčiai ir sąstingiui, kita vertus, galima į tai pažvelgti kaip į naujos išraiškos priemonėmis perteiktą Bažnyčios tėvų žinią, kad savojo mirtingumo įsisąmoninimas turi pažadinti mus tikresniam gyvenimui.
Vėl Vėlinės. O gal jos visai ne apie mirtį? Veikiau apie atmintį, meilės pėdsakus, kuriuos paliekame vienas kito gyvenime, atmintyje, ir jų negali ištrinti net tai, kad finišą pasiekiame skirtingu laiku. Nesigraužkime, kad nespėjome pasakyti kažko svarbaus tiems, kurie jau iškeliavo. Beje, žvakutė – taip pat svarbi pokalbio dalis. Išsakyti tai, kas pritvinko širdyje, visada svarbu, net jei tai neprimins to jaukaus pokalbio prie arbatos, apie kurį svajojame.
Nesigraužkime, kad nespėjome pasakyti kažko svarbaus tiems, kurie jau iškeliavo. Beje, žvakutė – taip pat svarbi pokalbio dalis.
Tačiau dar svarbiau, įsisąmoninus savo mirtingumą, pradėti labiau branginti gyvenimą ir jo dovanojamus žmones, nuotykius, ne tik džiaugsmus, bet ir ašaras.
Šį tekstą rašau ne tik jums, bet ir sau. Kalbėti apie prasmingą gyvenimą gerokai paprasčiau, nei prasmingai gyventi.
Labai daug akimirkų mes paprasčiausiai iššvaistome, dažnai paprasčiausiai nežinome, ką daryti su šia diena, ar norisi pasislėpti nuo tikrovės. Esame trapūs kerėplos, o ne tobuli superherojai. Tačiau tai nereiškia, kad negalime žengti bent mažo žingsnelio prasmingesnio, tikresnio gyvenimo link. Tai, kad kažkada ant mūsų pasirodymo gyvenimo scenoje bus nuleista mirties uždanga, nereiškia, kad jis nebuvo svarbus. Nebijokime Vėlinių su jų skaudžiais klausimais – sąžiningi atsakymai gali padovanoti skaidrią ramybę, tikrumą ir daugiau prasmės skonio kasdien.

