Apynio skonis

Atgijęs atmintyje pyragaičio su liepžiedžių arbata skonis sukėlė Marceliui Proustui virtinę prisiminimų, iš kurių išaugo septynių tomų romanas „Prarasto laiko beieškant“. Mano atmintyje iš mokyklos laikų liko pluoštas detalių, kurias, Vandos [Juknaitės] skatinamas, bandau suverti ant prisiminimų siūlo. Ryškiausias skonio įspūdis tikriausiai būtų ne pyragaičio, o alaus, t. y. apynio skonis, kurio malonų kartumą tebejaučiu burnoje grįždamas mintimis į anuos laikus. Jį patyriau kartu su kitais paaugliui draudžiamais įspūdžiais iškyloje valtimi su klasės draugais, Parovėjoje Onos namuose, kolūkinėse talkose…

Alaus skonyje apynio kartumas susimaišo su saldumu (kolūkio talkose dažniausiai vaišindavomės runkeliniu alumi, kur apynio pėdsako beveik ir nebuvo). Taip ir prisiminimuose: į smagaus bendravimo akimirkas įsipainioja kartėlis ir apgailestavimas. Prisimenu liūdnoką vieno plaukiojimo Agluona baigtį. Per daug prisiragavęs alaus, mirtinai įmigau. Ernestas nugabeno mane dviračiu iki baseino, kur paliko išsimiegoti. Prabudęs nesusigaudžiau, kas su manimi nutiko.

Baisiausiai bijojau, kad tvarką saugojantys draugovininkai nebūtų manęs girto nufotografavę ir neįdėtų mano atvaizdo į „Prožektorių“, kur būdavo pliekiami visokie tvarkos pažeidėjai. O jei kas nors apie šią man liūdnai pasibaigusią iškylą jau papasakojo mokytojams? Laimė, mano įšventinimas į alaus gėrėjų broliją praėjo be pasekmių. Nesakyčiau, kad nuo tada išmokau gerti su saiku. Miegas ir vėliau kartais klastingai užklupdavo mane su taure rankoje, kai per naktį spręsdavome literatūros reikalus bičiulių rašytojų būrelyje. Bet tai buvo jau kiti bičiuliai ir kiti gėrimai. Tačiau alaus niekad neišsižadėjau. Man jis tebelieka Biržų ženklu – kaip koks Radvilų herbas. Kartą, grįždamas iš Eugenijaus Matuzevičiaus vakaro Krinčine, parsivežiau visą alaus bačkelę, kurią smagiai ištuštinom su Vilniaus bičiuliais. Ne sykį vaišinomės naminiu alumi Alberto Zalatoriaus, kilusio nuo Ramygalos, namuose. Didelis alaus gerbėjas yra Henrikas Čigriejus. Jo poezijoje greta linksmų nuotykių, ištinkančių alaus gėrovus, yra tokios eilutės:

Ir sėdim staiga, ne stiklus pasistatę,

O vaško žvakes.

Gal ir per mano šermenis kas nors jas prisimins.

Pirmieji mano atsiminimai siekia karo metus, kai nuomojomės butą klebonijoje (kur vėliau įsikūrė ligoninė). Tada mano svajonė buvo užaugus tapti vyskupu. Pamenu, kaip, radę negyvą paukštuką, su broliu laidojom jį po klebonijos obelim. Aš laikiau gedulingas mišias, užsimetęs ant pečių raudoną užklotą. Pro klebonijos langą mačiau, kaip buvo susprogdinta „Birutė“ – Nepriklausomybės paminklas. Matydavau aikštėje netoli klebonijos gulinčius žuvusių miškinių kūnus.

Visa tai ugdė emocinį pasipriešinimą tam, kas dėjosi aplinkui.

Pamenu vaikystės religinius išgyvenimus: Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, teikiamą vyskupo Paltaroko. Mano Sutvirtinimo krikštatėviu buvo vargonininkas Antanas Strazdas. Jo vardas tapo mano „dirmavonės“ vardu, nors juo niekad nesinaudojau. Sykį per mišias alpėjau išvydęs stebuklingą Dievo Motinos regėjimą. Veržiausi patarnauti mišioms, bet mano mama, uoliai dalyvavusi mano religiniame auklėjime, kažkodėl tam nepritarė. Tad vyskupu taip ir netapau. Mano vaikiškas religingumas netrukus virto maištavimu prieš Dievą.

Tiksliai nebeprisimenu, kaip priėjau tikėjimo krizę. Prie jos, be abejo, prisidėjo mano dėdė Liudas. Po tėvelio mirties (jis žuvo 1947 metais autoavarijoje) dėdė ir teta Regina globojo mus su broliu Konradu (trečiasis brolis Raimundas, šešeriais metais už mane jaunesnis, į jų traukos lauką kažkaip nebepateko). Nepamenu, kad dėdė Liudas, įsitikinęs laisvamanis, būtų mane kaip nors ateistiškai auklėjęs. Bet jo pasakojimuose vėrėsi kitoks pasaulis nei tas, į kurį vedė Bažnyčios mokymas. Mamos raginamas eiti į bažnyčią pradėjau išsisukinėti, kol vieną kartą išdrįsau pareikšti, kad Dievo nebetikiu. Klasės draugai, su kuriais drauge mokėmės anuos ketverius metus, tikriausiai prisimena mane kaip kovingą ateistą. Gailiuosi, jeigu kurį (ar kurią) tada karštakošiškai įžeidžiau.

Panašiai keitėsi mano santykis ir su ideologizuotų moksleivių organizacijų veikla. Spaliukams nepriklausiau. Mano pradinių klasių mokytoja Dagienė, kurią matydavau per pamaldas bažnyčioje, manęs nė nekalbino į juos stoti. Bet pionieriumi jau užsigeidžiau būti, tikriausiai ne iš įsitikinimo, o dėl raudono kaklaraiščio ir užklasinės veiklos. O į komjaunimą įstojau jau kaip sąmoningas tarybinis pilietis. Ta proga parašiau eilėraštį „Komjaunimo bilietas“, prasidedantį eilute „Myliu aš ją, nedidelę knygelę…“ Už šį eilėraštį, išspausdintą rajoniniame laikraštyje „Raudonasis artojas“, gavau pirmąją literatūrinio konkurso premiją. Taip prasidėjo mano poetinė karjera, apie kurią truputį vėliau.

Nebežinau, kas iš mūsų bendraklasių buvo komjaunuoliai ir kas ne komjaunuoliai, nepamenu, kiek sėkmingos buvo pastangos plėsti šios organizacijos gretas. Būdamas klasės, o vėliau ir mokyklos, komjaunimo sekretoriumi, uoliai agitavau visus stoti į komjaunimą. Žinau, kad mano agitacijai pasidavė Rūta, o Juzefos, rodos, taip ir nepavyko įkalbėti.

Komjaunimas, mano supratimu, tuo metu buvo ne tik ideologinio auklėjimo įrankis, bet ir vienintelis legalios organizuotos veiklos būdas. Kaip mokyklos komjaunimo sekretorius derindavau veiklos planus su mokyklos direktoriumi Jonu Zeltiniu, mokymo dalies vedėju Jonu Lauce. Be kitų renginių, prisimenu turistinius žygius. Žiemą slidėmis traukdavome į Suostus, Medeikius, rodos, Pabiržę.

Stasiukas neseniai pasakojo, kaip sykį, vasariškai apsirengęs, bandė prisijungti prie slidininkų ir vos nesušalo į ožio ragą. Vasarą rengdavom kelių dienų žygius. Mokytojo Liudomiro Nastopkos vadovaujami keliavome po Biržų girią 1863 metų sukilėlių takais. Valtimi plaukėme iki Nemunėlio, o vėliau Nemunėliu iki Panemunėlio. Nebegaliu išvardyti visų, kas šiuose žygiuose dalyvavo, bet pastarajame, regis, buvo Algis Marcinkevičius, Roma Martinaitytė, Algis Dobrovolskis.

Su mumis plaukė ir mokytoja Aldona Apanskaitė. Neseniai mokytoja rado savo archyve nuotrauką, liudijančią, kad po žygio Nemunėliu patekome į respublikinį turistų sąskrydį Giruliuose.

Buvo ir neorganizuotų, anaiptol ne komjaunuoliškų kelionių. Viliojo uždraustas moksleiviams vaisius – gegužinės.

Nors šokti dorai taip ir neišmokau, kilnojau kojas piliakalnio salėje, Astrave, Medeikiuose. Kaip minėjau, su klasės draugais rengdavome išvykas valtimis. Nuolatiniuose pasiplaukiojimuose po Širvėną dalyvaudavo Rūta, Juzefa, Nelė. Sykį pakliuvome į grėsmingą audrą. Tuos įspūdžius, sutirštindamas dramatines spalvas, sudėjau į eilėraštį. Gal jį tebeturi Rūta, išsaugojusi jai dedikuotus mano eiliavimus.

Matyt, čia derėtų prisiminti Kosto Snarskio-Žvaigždulio posmą:

Visi žino, kad mano akių iliuminacija buvo Rūta. Ji įkrito man į širdį, rodos, devintoje klasėje ir išliko ten per visą mokymosi laiką. Lydėdavau ją iki tilto per Apaščią, nes toliau eiti buvo negalima, kad nepamatytų griežta jos teta. Mokytojas Jasėnas pasakojo mano mamai, kad kai mes bučiuodavomės eidami per turgaus aikštę, arkliai baidydavosi. Mokytojas, aišku, perdėjo: kai mes bučiuodavomės, turgaus aikštė jau būdavo tuščia.

Mokytis man buvo smagu. Sekėsi visi dalykai, išskyrus dailyraštį ir piešimą. Kadangi mokslus pradėjau nuo antrojo skyriaus, neturėjau jokių gražaus rašymo įgūdžių, ir mano pirmoji mokytoja Marija Blėkaitienė iš dailyraščio man išvesdavo trejetą. Baigęs dailyraščio mokslus, rašyti nekeverzodamas taip ir neišmokau. Nesisekė ir su piešimo užduotimis. Mokytoja Sirutytė iš piešimo, o vėliau ir iš braižybos man rašydavo prastokus pažymius. Tik kad negadintų brandos atestato penketų, nebepamenu, kurio auklėtojo įkalbėta, ji galiausiai išvedė nepelnytus penkis. Už tai švelniai iš jos pasišaipiau viename kuplete:

Sirutytė buvo labai nedidelio ūgio.

Pamenu, kad buvau gavęs dvejetą ir iš muzikos. Atrodo, kad mokytojas Jokubauskas jį man suraitė ne dėl to, kad visiškai neturėjau klausos, o už kažkokias mano šunybes. Už jas Marija Ščerbakova, kaip daugelis turbūt dar prisimena, išvijo mane iš klasės ir įkalė kuolą.

Su Marija Ščerbakova per rusų literatūros pamokas mudu su Vilium koketuodavom. Vilius, susižavėjęs Sergejumi Jeseninu, neįtrauktu į jokius privalomos literatūros sąrašus, meile jo poezijai užkrėtė ir mane. Iš paskutinio suolo deklamuodavom Jesenino posmus ir keldavom mokytojai provokacinius klausimus. Dar cituodavom ir nevaldišką Majakovskį. Man rodos, kad Ščerbakovai tokios provokacijos patiko. Bet sykį jos kantrybė trūko. Buvo užduota išmokti ištrauką iš Nekrasovo poemos „Kam Rusioje gyventi gera“. Vangiai deklamuojantiems mokytoja priekaištavo Gribojedovo personažo žodžiais: „Читай не так, как пономарь, а с чувством, с толком, с расстановкой“1. Kai atėjo mano eilė, nusprendžiau pademonstruoti jausmingą skaitymą perdėtai gestikuliuodamas ir šaukdamas visa gerkle. Vietoj pagyrimo susilaukiau ryžtingo „Вон из класса“2. Po šio incidento mane pasikvietė mokyklos direktorius. Leisdamas suprasti, kad dėl tokio poelgio nėra linkęs manęs smerkti, patarė taktiškiau elgtis su rusų kalbos mokytoja ir jos neerzinti.

Mokykloje įgijau tvirtus tiksliųjų mokslų pagrindus. Neblogai susidorodavau su mokytojo Pikūno dėstomų matematikos dalykų uždaviniais. Mokytojas mane rengė net kažkuriai matematikos olimpiadai, nors toliau rajoninio turo nenukeliavau. Klasės draugėms mielai padėdavau spręsti rašomųjų darbų uždavinius. Turėjom tam tikrą pagalbinės informacijos perdavimo sistemą. Kai vėliau, po antrojo universitetinių studijų kurso, vieną vasarą plaukiojau Atlante konsultuodamas žvejus, kurie mokėsi neakivaizdinėje jūreivių mokykloje, Biržuose įgytų mano žinių pakako matematikai aiškinti. Matematikos žinios žvejams pasirodė naudingesnės nei lietuvių kalbos mokymas.

Žavėjo direktoriaus Zeltinio dėstoma chemija. Klasės auklėtojas Karkauskas atvėrė fizikos pasaulį. Mokytoja Pupinytė ne tik dėstė gamtos mokslus, bet ir įtraukė į mičiurininkų3 bandymus mokyklos žemės sklypelyje. Tiesa, sodininku taip ir netapau. Žemės ūkio darbų daugiau pramokau per talkas kolūkiuose. Bandžiau net dalgiu javus pjauti, deja, be didesnių laimėjimų.

Ideologizuotą istorijos ir konstitucijos dėstymą priėmiau kaip šventą tiesą, tvirtinančią mano tikėjimą tobuliausia pasaulyje santvarka. Rusų imperializmo doktrinos TSRS istorijos pamokose nesikirto su mano tautine savimone. Apie Lietuvos istoriją daugiau sužinojau ne iš pamokų, o iš dėdės Liudo pasakojimų. Išėjau iš mokyklos apgaubtas ideologinių miglų, kurias galutinai išsklaidė tik tarybiniai tankai Prahos gatvėse 1968-ųjų rugpjūtį. Tuomet pasižadėjau nesiskusti barzdos, kol tankai nepasitrauks. Bet ir tada, kai rusų kariuomenė paliko Lietuvą, barzdos nebenusiskutau. Nauja išvaizda pasirodė patvaresnė už politines permainas.

Asmeniškas buvo mano santykis su literatūra. Anksti pradėjęs skaityti, rydavau knygas ne pagal savo amžių. Nuo „Sinopos, mažojo indėno“ ir „Tomo Sojerio nuotykių“ perėjau prie Balzaco, Stendhalio, Tolstojaus – visko, ką rasdavau tėvų knygų lentynėlėje. Tikriausiai ne kažin ką iš šių romanų supratau, bet jie traukė neįprastais įvykiais ir jausmais. Pirmąjį savo eilėraštį parašiau gal metams praėjus po tėčio mirties, kai man pasirodė, kad vienas mamos, dantų gydytojos, pacientas per dažnai lankosi mūsų namuose:

Patekęs į „Raudonojo artojo“ puslapius, gyvenimo filosofiją iškeičiau į tarybinę propagandą. Tuometinė poetinė mano kūryba didžiąja dalimi tėra sueiliuota ideologija. Ją mielai spausdino „Raudonasis artojas“. Drauge tai buvo ir tam tikra poetinė mokykla. Petro Skodžiaus globojamame literatų būrelyje daugiau kalbėdavom ne apie ideologiją, o apie literatūrą. Per Vaidotą Spudą, studijavusį Vilniaus pedagoginiame institute, mus pasiekdavo nauji literatūros vėjai. Jo „Dainos posmas“ darė įspūdį intymiu kalbėjimu. Supratau, kad galima rašyti ne tik apie kitų poetų apdainuotas upes, bet ir apie Apaščią. Pabandžiau ir aš imtis meilės lyrikos, bet Algimanto Stankevičiaus buvau sukritikuotas už smulkmeniškus jausmus. Nepamenu, ar ką nors iš mano meilės lyrikos išspausdino „Raudonasis artojas“, bet tų posmų adresatė mielai juos priimdavo.

Į Biržų literatų rengiamus vakarus atvykdavo sostinės rašytojai. Tada susipažinau su Eugenijum Matuzevičium, kuris padėjo išspausdinti mano eiliavimus „Jaunųjų“ almanache. Vykdavom į literatūrinius vakarus kaimyniniuose rajonuose – Rokiškyje, Pakruojyje. Kartu su vyresniaisiais, kaip jaunasis poetas, dalyvaudavau vakarus lydinčiuose pobūviuose – su apynio prieskoniu. Į literatūrinę veiklą pabandžiau įtraukti ir Vilių. Keletą savo eilėraščių jis išspausdino „Raudonajame artojuje“ (o gal jau „Biržiečių tarybiniame žodyje“?), bet grafomanija neužsikrėtė ir viešuose renginiuose nedalyvaudavo.

Kaip pripažintas poetas, įsivaizdavau literatūrą išmanąs ne ką prasčiau už savo mokytojus. Pasipuikuodamas keldavau keblius klausimus Aldonai Karaliūtei-Černiauskienei, vėliau Aldonai Apanskaitei. Rašydavau joms sklandžius literatūrinius rašinius. Įtariu, kad po nudėvėtų tiesų lukštu jokios gelmės ten nebuvo. Mokytojos nekoreguodavo mano ideologinių nuostatų (kaip revoliucinius poetus šlovinau Janonį, Montvilą), nors tikriausiai išpažino kitokias vertybes. Darė įspūdį Jono Laucės pamokos, kai jis vienu metu pavadavo mokytoją Apanskaitę. Klausydamasis jo dėstomo Maironio, pajutau, kad poezija yra kažkas daugiau nei surimuoti lozungai. Poezijos meno paslaptys prasivėrė bendraujant su Kostu Snarskiu. Tuo metu jis vertė Puškino poemą „Namelis Kolomnoje“ ir man aiškino, kokie yra galimų stilistinių variantų privalumai ir praradimai. Iš jo gavau paskaityti kažkokį rusų formalistų aplinkos literatūrinių straipsnių rinkinį, iš jo lūpų pirmą sykį išgirdau Boriso Pasternako vardą. Tada tai praleidau pro ausis, bet visa tai atgijo, kai ėmiausi rimtesnių literatūros vertinimų.

Kai žvelgiu pro magišką atminties kristalą į mokyklos dienas, nostalgiškai ilgiuosi „to, kas galėjo būti, ko nebuvo ir niekada nebus“ (taip Algirdas Julius Greimas savo laiškuose yra apibrėžęs nostalgiją). Tai buvo gražus lūkesčių ir vilčių metas, kai prieš akis vėrėsi nevaikščioti keliai ir gyvenimas dosniai žarstė pažadus. Ideologinių iliuzijų ūkuos švietėsi laimingos ateities kontūrai. Tikrovės grimasos ir klystkeliai, į kuriuos daugelis buvome įpainioti, taip pat priklauso šiam laikui. Bet tada mano sąmonė jų neužfiksavo.

1 Skaityk ne taip, kaip klapčiukas, o įsijautęs, suprasdamas, aiškiai (rus.).
2 Lauk iš klasės (rus.).
3 Augalų veislių tobulintojams mičiurininkų vardas prigijo pagal Ivaną Mičiuriną (1855–1935) – rusų biologą, selekcininką, sodininką-genetiką bei daugelio vaisių ir uogų rūšių autorių. Mokyklose būdavo jaunųjų mičiurininkų būreliai.