Praėjusį penktadienį biržiečiai galėjo detaliau susipažinti su Nepriklausomybės aikštėje iškilusiu paslaptingu statiniu, iš kurio dieną naktį sklinda keisti balsai, o užrašas ant sienos sako, jog tai slėptuvė nuo gyvenimo.
Keliaujanti paroda „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ (1939 – 1944) aikštėje atsirado birželio viduryje, atkeliavusi čia iš Panevėžio. Parodos organizatorius – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, partneris Biržuose – Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka.
Apie parodos sukūrimo idėją, kinematografą Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, jo vaidmenį žmonių gyvenime ir sąmonėje, pirmųjų lietuviško kino kūrėjų likimus grupelei susirinkusių biržiečių papasakojo vienas šios parodos kūrėjų, istorikas Audrius Dambrauskas.
Anot istoriko, akstinas tokiai parodai atsirasti buvo muziejuje rastas Lietuvos kino teatrų nuotraukų rinkinys, darytas 1942 metais vokiečių okupacinės valdžios reikalavimu. Vokiečiai, garsėjantys kaip pedantai, vykdė šalies kino teatrų registraciją, iš viso apie 50 kino salių ir kino teatrų įvairiuose šalies miestuose, tarp jų ir Biržuose (Tais pačiais metais vokiečiai atliko ir visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą – aut. past.).
Pasak A. Dambrausko, iki karo pradžios Lietuvoje (be Klaipėdos krašto, bet jau su Vilniumi) veikė apie 80 kino teatrų ir salių. Tai nėra labai daug, tačiau ir nemažai kaip agrarinei šaliai. Biržuose prieškariu veikė du kino teatrai – „Žvaigždė“ ir „Laimė“.
Situacija pasikeitė po sovietinės okupacijos 1940 metais. Jei pirmais mėnesiais sovietų kariai nemokamai demonstruodavo gyventojams kino filmus viešosiose erdvėse, tai galutinai inkorporavus šalį į Sovietų Sąjungą viskas kardinaliai pasikeitė. Kino teatrai buvo nacionalizuoti, užsienietiški kino filmai iš repertuaro išimti, liko tik sovietiniai.
Žiūrovui tai reiškė didžiulį repertuaro susiaurinimą, vienpusišką, propagandinį ir ideologizuotą produktą. Dalis kino teatrų savininkų buvo suimti ir ištremti. Kino teatrų šalyje sumažėjo iki 60. Atsiranda bėdų dėl kino technikos remonto ir atsarginių dalių – Lietuvoje vyravo vokiška kino aparatūra. Kino teatrų lankomumas smarkiai krenta.
1941 metais ateina vokiečiai. Pradžioje visi kino teatrai uždaromi, kol bus pristatyti vokiški filmai. Pasak A. Dambrausko, tokia pauzė truko atskirose vietovėse įvairiai – nuo poros savaičių iki mėnesio. Dalis kino teatrų visai nebebuvo atidaryti, Biržuose liko tik „Žvaigždė“. Kad vokiečiai yra tokie patys okupantai, pirmiausia pajunta žydai. Jie suvaromi į getus, apie jokius kino teatrų lankymus nėra kalbos.
Tačiau prie vokiečių kino teatrai atgimsta. Pirmiausia dėl plataus kino filmų repertuaro. Juose mažai politikos, daug komedijų, daug filmų apie meilę. Naujų filmų Vokietijoje per metus išleidžiami šimtai, nors Lietuvą jie pasiekia ir pavėluotai, tačiau pasirinkimas nepalyginamai platesnis nei sovietiniu laikotarpiu. Žmonės vėl ima grįžti į kino teatrus. Tai nėra labai saugi vieta, ypač nuo 1943 metų, kai jauni vyrai pradedami gaudyti darbams Vokietijoje. Bet kinas lieka populiarus, tai galimybė žmonėms atsipalaiduoti, užsimiršti, nors emocijomis trumpam atsidurti kitame pasaulyje, kuriame nėra grėsmingos ir slegiančios kasdienybės. Kino teatro bilietas tampa spekuliacijos objektu, nes norintys pasižiūrėti kino filmo nebetelpa į sales, bilietai perpardavinėjami „iš rankų“.
Pasak istoriko, kino kronika dažniausiai būdavo įgarsinta lietuviškai, o filmai buvo arba vokiečių kalba, arba su lietuviškais subtitrais.
Anot A. Dambrausko, vėl grįžtant į Lietuvą rusams, visi jau žinojo, ko iš jų galima laukti. Dalis kino teatrų savininkų ir lietuviško kino kūrėjų pasitraukia į Vakarus. Tų, kurie nepasitraukia, laukia tremtis. „Lietuviškame kine po Antrojo pasaulinio karo prasideda visiškai naujas etapas, bet koks tęstinumas su tarpukario kino kūrybine veikla nukertamas, senųjų kino kūrėjų nebėra, jų vietą užima nauji, mokslus jau baigę Maskvoje. Tęstinumas išlieka nebent kino teatrų pastatuose, nes jie ir toliau tarnauja šiam reikalui“, – sakė istorikas A. Dambrauskas.
Biržuose pirmas kinematografas buvo atidarytas dar 1921 m. Kanauninkų g. 9 (dabar Respublikos g. 12). Jo šeimininkas buvo Vaitiekus Vasiliauskas. Salė neoficialiai buvo vadinama jo vardu, tačiau 1933 metais pavadinta „Žvaigždė“. Salė talpino apie 350 žiūrovų. V. Vasiliausko salėje vykdavo ir teatro spektakliai, pasirodydavo gastroliuojantys Kauno, Šiaulių, Panevėžio teatrų artistai. Buvo rengiami šokiai, gimnazistų šventės. „Žvaigždė“ kiną rodė ir karo metais, tačiau 1944 metais pastatas sudegė. 1951 metais Vytauto g. pastatytas naujas kino teatras „Žvaigždė“. Iš čia kinas 1964 metais iškeliavo į taip pat jau išnykusį „Širvėnos“ kino teatrą.
Jūriniame konteineryje įkomponuotą parodą verta aplankyti. Ir ne vien todėl, kad, kaip juokavo A. Dambrauskas, tai mažiausia kino salė su keturiomis sėdimomis vietomis. Tai savotiškas nusikėlimas į praeitį, galimybė ekrane pamatyti kino teatrus, kurių jau nebėra, bet kuriuos dar lankėte jaunystėje, kai studijavote Vilniuje ar Kaune. Galima pasižiūrėti iš 1939 -1944 metų kino kronikos sumontuotą filmą apie istorinius įvykius ir grėsmingą laikmečio dvasią. Galima apžiūrėti to meto kino afišas, reklamą, susipažinti su tada dirbusių kino kūrėjų biografijomis ir likimais. Svarbiausia, kad galima ateiti bet kada, nors vidurnaktį ar ankstyvą rytą, kai vėsu ir tinkama nuotaika, nes paroda veikia ištisą parą. Nepriklausomybės aikštėje paroda viešės iki liepos 17 dienos.
