Biržietis Algirdas Rubinskas nesąmone vadina versiją, kad J. Janonio paminklas esą ilgiau nei metus gulėjęs skulptūros autoriaus Konstantino Bogdano dirbtuvėje. A. Rubinskas pasakoja apie kitokią Biržuose pastatytos paminklinės skulptūros priešistorę.
„Jeigu tas paminklas kur nors ir gulėjo, tai tik savivaldybės kieme. Ne Rusijoje ir ne skulptoriaus dirbtuvėje Lietuvoje “, – sako J. Janonio paminklo liejimo darbų skubinti į tuometinį Leningradą važiavęs biržietis Algirdas Rubinskas. Ir tuoj pat su šypsena priduria, kad savivaldybės kieme gulėdama skulptūra negalėjusi pakeisti atspalvio. Viena, tai paminklą skubėta pastatyti, o kita – skulptūra atvežta tiesiai iš liejyklos buvo jau tamsaus bronzos atspalvio. Tokio, kokį mena ir skulptūros atidengimo iškilmėse buvę žmonės.
Reagavo į laikraščio publikaciją
„Šiaurės rytų“ redakcijoje Algirdas Rubinskas apsilankė laikraštyje perskaitęs A. Gudienės parengtą publikaciją „Jaudina paminklo blizgesys“. Tai buvo bandymas atsiliepti į Biržų miesto gyventojų nuogąstavimus dėl pakitusios J. Janonio paminklinės skulptūros spalvos. Apie autentišką paminklinės skulptūros spalvą ŠR teiravosi savivaldybės paveldosaugininko Daliaus Mikelionio.
Specialistas aiškino, kad bronzinės skulptūros oksiduoto metalo paviršinį sluoksnį nuvalius aukšto slėgio smėliasrove atsidengė natūrali spindinti bronza.
„Kadangi bronza yra vario ir alavo mišinys, skulptūra neišvengiamai vėl oksiduosis ir taps tamsesnė… 1976 metais, iškilmingai atidengiant paminklą, sprendžiant iš tuometinių nuotraukų, skulptūra jau buvo tamsi, tai paaiškinama tuo, kad ji daugiau kaip metus po nuliejimo buvo saugoma skulptūros autorius Konstantino Bogdano dirbtuvėje ir spėjo oksiduotis“, – teigė D. Mikelionis.
Tokią versiją neigia biržietis A. Rubinskas, kelionės į metalo liejyklą tuometiniame Leningrade dalyvis.
Vykdomosios Biržų rajono valdžios vairuotojas
„Tas paminklas niekur negalėjo gulėti, nes jo liejimas buvo labai skubinamas ir dėl to mums teko važiuoti į Leningradą“, – pasakojimą pradėjo A. Rubinskas. Šis 91 metus einantis vyras iki pat Nepriklausomybės atgavimo dirbo Biržų miesto vadovų vairuotoju.
A. Rubinskui teko vežioti Biržų vykdomojo komiteto pirmininkus – nuo 1964 iki 1973 metų Biržų šeimininku buvusį Alfonsą Bernotą, jį pakeitusį ir vykdomojo komiteto pirmininku iki 1979 – ųjų buvusį Albiną Tumėną. Po šio vadovo mirties vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas komunistų partijos centro komiteto instruktoriumi, kolūkio „Socializmas“ pirmininku buvęs Vasilijus Smirnovas. Pastarasis, pasak vairuotojo, iš Biržų išdūmęs prieš pat keičiantis santvarkai.
A. Rubinskui tekę vairuoti ir „Volgas“, ir „Nivas“, ir „Vaz‘us“.
Dešromis ir degtine skubino paminklo liejimą
„Apie kokius čia metus, praleistus skulptoriaus dirbtuvėje, rašoma laikraštyje? K. Bogdanas dirbtuvėse tik padarė paminklo eskizus, o pati skulptūra išlieta Leningrade. Pas mus gi nebuvo metalo liejyklų. Ir negulėjo ta skulptūra K. Bogdano dirbtuvėje“, – pradeda p. Algirdas pasakojimą apie paminklo atsiradimą Biržuose.
Partinė ir vykdomoji Biržų valdžia norėjusi kuo skubiau pastatyti paminklą, o liejykla nieko gera nežadėjusi.
„Tai sugalvojo mūsų valdžia, kad reikia patiems važiuot į Leningradą vieton, gabenti kyšį, taip sakant, dovanų. Petras Bėliakas papjovė kiaulę, sudėjo dešrų. Aišku, pjovė kiaulę ir dešras dėjo ne pats, bet jis buvo Juliaus Janonio kolūkio pirmininkas, tai kolūkis ir ruošė tas dovanas“, – pasakoja p. Algirdas.
Į kelionę leidosi automobiliu „Volga GAZ 24“. Pasak p. Algirdo, jie važiavo keturiese – pats vairuotojas, vykdomojo komiteto pirmininkas A. Tumėnas, J. Janonio kolūkio pirmininkas P. Bėliakas ir rajkoopsąjungos pirmininkas Balkevičius.
Pašnekovą nustebino klausimas, kokį alų biržiečiai vežė.
„Vežėm lietuviškos degtinės – kokį ten alų žiemą veši? O prie dovanos degtinės reikėjo – žinojom, kad kitaip ten juk niekas nešnekės… Buvo tikra žiema – už Rygos kai tik pradėjo snigti, tai visą kelią plaukte plaukėm“, – pasakojo „Volgos“ vairuotojas apie kelionę į Rusiją dėl J. Janonio paminklo.
Pasak p. Algirdo, Leningrade susitikta su atsakingais žmonėmis, įteiktos dovanos ir sutarta, kada Biržai gaus paminklą.
„Padarė ant sutarto laiko“, – sako vairuotojas, netrukus Biržuose apnakvindinęs J. Janonio paminklą atgabenusio sunkvežimio vairuotoją.
Nuotrauka iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų
Tiesiai iš Leningrado – nuo ZIL puspriekabės
Jovaro gatvėje, netoli savivaldybės pastato, gyvenęs A. Rubinskas sako vieną vėlų vakarą sulaukęs A. Tumėno skambučio.
„Algi, sako jis man, atvežė Janonį. Tu nueik ir nuvežk tą šoferį į viešbutį, apnakvindink. O tas Janonis tai gulėjo ZIL puspriekabėje rajono kieme, prie pat durų. Paminklas buvo iš kelių gabalų. Jis atrodė tamsus ir tikrai neblizgėjo – paminklo atspalvis buvo toks žalsvai rudas“, – mena ne tik vakare paminklą matęs A. Rubinskas.
„Negulėjo paminklas K. Bogdano dirbtuvėje – jį staigiai iš Leningrado atvežė į Biržus ir krovė tiesiai iš mašinos“, – įsitikinęs p. Algirdas, kuriam dabartinė paminklo spalva visai nepanaši į originalą.
„Nebetinka jis toje aikštėje“, – įsitikinęs pašnekovas.
Medžius nuo kirtimo išgelbėjo… architektas
Paminklas aikštėje pastatytas 1976 metų pavasarį. Skulptūros atidengimo renginyje dalyvavo ir A. Rubinskas.
„Aišku, kad buvau toje šventėje – reikėjo būt“, – sako p. Algirdas.
Aikštę, kurioje buvo pastatytas J. Janonio paminklas, dar prieš šventę apžiūrėjo dabar jau šviesaus atminimo du garbūs su Biržų kraštu susiję monumento kūrėjai – skulptorius Konstantinas Bogdanas ir architektas Vytautas Brėdikis.
Einant pro aikštės pakraštyje, buvusios bažnyčios vietoje, augančius medžius pasigirdęs partijos sekretoriaus K. Bitino balsas: „Šituos davatkų sodintus medžius tai būtinai reikia išpjauti“.
„Šitie medžiai – tai juk visas grožis, kurio naikinti negalima“, – paprieštaravo architektas V. Brėdikis. „Tai Bitinas su savo instruktoriais ir nebedrįso medžių pjaut“, – mena biržietis Algirdas Rubinskas, ŠR redakcijoje dalijęsis paminklo J. Janoniui Biržuose atsiradimo ir sykiu krašto istorijos detalėmis.
