Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, prasmingai paminėta Pačeriaukštėje. Čia, ant Butautų dvaro sienos, atidengta nauja atminimo lenta Kovo 11-osios akto signatarui, ilgamečiam šių apylinkių kolūkio pirmininkui, dvaro atkūrėjui Petrui Poškui.
Anot Pačeriaukštės kultūros namų meno vadovės Vilitos Vasiliauskienės, sausio mėnesį sukako 20 metų nuo signataro P. Poškaus mirties. Todėl vietos bendruomenė ėmėsi iniciatyvos pakeisti seną medinę, jau prastos būklės atminimo lentą.
Šaltą, bet saulėtą dieną prie Butautų dvaro susirinko P. Poškaus artimiausi žmones – žmona Milda, dukra Violeta ir sūnus Darius. Atvažiavo ir buvę artimiausi P. Poškaus draugai, susirinko būrelis bendruomenės gyventojų. „Taip greit prabėgo, taip greit praūžė tie 20 metų“, – ilgesingai kalbėjo M. Poškienė, sveikindamasi su senokai nematytais jaunystės krašto žmonėmis.
Prie dvaro nuskambėjo Lietuvos himnas, kalbėjo V. Vasiliauskienė, Biržų savivaldybės vicemerė Astra Korsakienė, Pačeriaukštės kaimo bendruomenės pirmininkė Edita Čepokienė. Naująją lentą pašventino Smilgių parapijos kunigas Nerijus Papirtis. „Šiandien labai prasminga mūsų tėvynei diena – Kovo 11-oji, ir mes prisimename signatarus ir kitus šviesuolius, daug davusius mūsų kraštui. Iš jų galima ir reikia mokytis“, – kalbėjo dvasininkas.
Iš Butautų dvaro kiemo renginys persikėlė į Pačeriaukštės kultūros namų salę. Čia prie ilgo, užkandžiais ir saldumynais nukrauto stalo tęsėsi pasikalbėjimų ir prisiminimų popietė. Apie gyvenimą Pačeriaukštėje, P. Poškaus nuveiktus darbus, jo pradėtų tradicijų puoselėjimą kalbėjo buvę jo bendradarbiai, bendruomenės atstovai.
„Aš čia išmokau biržietiškai, kitaip nebemoku ir nebenoriu kalbėti. Mano vyras P. Poškus buvo dzūkas iš kvepiančių Dzūkijos pušynų, bet kai nugyveno čia tiek metų, tapo tikru biržiečiu“, – sakė M. Poškienė, kalbėdama apie vyro nuveiktus darbus ir svajones. Vienas iš nesuskubtų realizuoti sumanymų – ambulatorijos Pačeriaukštėje įkūrimas. P. Poškus manė, kad čia galėtų dirbti gydytoja, būtų atliekamos įvairios procedūros, o iš Likėnų atvežamas gydomasis purvas. Deja, anot M. Poškienės, tai taip ir liko svajonėse. Moteris džiaugėsi, kad Pačeriaukštėje gyvena jauna karta, baigusi mokslus, turinti žinių, energijos ir sumanumo, puoselėjanti ir puošianti Pačeriaukštę. M. Poškienė šiltai ir nuoširdžiai bendravo su susirinkusiais pačeriaukštiečiais, prie kiekvieno priėjo, apkabino, pakalbino.
Apie Pačeriaukštėje praleistus metus, P. Poškaus veiklą ir pasiekimus kalbėjo dr. Bernardas Blažys, apie iš tėčio gautas gyvenimo pamokas pasakojo signataro dukra Violeta. Niekas neskubėjo skirstytis, žmonės dalinosi prisiminimais ir dabartinio gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais.
