Šeštadienį neįprastai daug žmonių rinkosi į Papilio seniūnijos Latvygalos kaimą. Gausybė susirinkusių žmonių, pasijutusių kaip viena šeima, rodė, kad jiems rūpi praeitis bei krašto istorija.
Renginio iniciatorė ir siela Skrebiškių kaimo šviesuolė ir kultūros darbuotoja Marytė Undzėnienė sakė, kad mintis įamžinti kaimo atminimą kirbėjo jau seniai. Juolab kad šiais metais sukanka 380 metų, kai Latvygalos kaimas pirmą kartą paminėtas istoriniame žemėlapyje. Be to, sueina 50 metų nuo pradinės kaime veikusios mokyklos uždarymo.
Pradžią kaimo istoriniams ženklams davė jaunųjų ūkininkų atgabenti akmenys. Vieną didžiulį akmenį į palaukę atitempė vietos ūkininkas Regimantas Kairys. Kitą įdomų jis atgabeno iš Skrebiškių papievio.
Dar vieną didžiulį akmenį ūkininkas Aloyzas Mikalauskas iškasė savo žemėje. Jį, sveriantį 8 – 9 tonas, padėjo atgabenti Šližių kaimo ūkininko Benjamino Užkurėlio platforma bei kranas.
Ant visų akmenų pritvirtintos nerūdijančio metalo plokštės. Ant vieno akmens esančioje plokštėje surašyti kaime gyvenusių žmonių vardai ir pavardės, vienkiemių pavadinimai bei paminėti tie, kurie gyvena šiuo metu.
Latvygalos kaime 1902 metais buvo 207 gyventojai, o šiandien – vos penkiolika.
Ant kito akmens esančioje lentelėje pažymėta, jog XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje šalia stovėjo ir veikė karčiama, priklausiusi žydui Rolko. Kaime, beje, iki karo gyveno nemažai žydų šeimų.
Trečiasis akmuo skirtas Latvygalos kaimo pradinei mokyklai paminėti. Mokykla, manoma, pradėjo veikti apie 1890 metus, kai dar buvo draudžiama lietuviška spauda. Tad ji kėlėsi iš vienų namų į kitus, kad caro valdžia nesusektų. Vėliau mokykla pradėjo veikti vienoje kaimo gryčioje. 1975 metais ji buvo uždaryta.
„Mokykla gyvavo ilgai, ji viena seniausių mokyklų mūsų krašte“, – pasakojo ilgametė kaimo gyventoja, 88 metų Irena Kežienė. Jos žiniomis ir pasakojimais ir apie kitus su kaimo istorija susijusius dalykus daugiausia ir rėmėsi iškilmių organizatoriai.
Ant Latvygalos kaimo mokyklai skirto trečio akmens plokštėje surašytos čia dirbusių mokytojų pavardės. O ant nedidelės lentynėlės iškalta knyga su varpeliu.
Visas ant atminimo akmenų lentas maketavo Laimis Undzėnas, o jas geranoriškai pritvirtino Gajūnų kaime gyvenantis Žilvinas Virkovas. Iškilmingos ceremonijos metu nuo akmenų buvo nuimti juos dengę drobiniai audeklai. Nuoširdžiomis melodijomis džiugino kapelos „Šėlsmas“ muzikantai. Eiles skaitė Onutė Varnienė, kalbėjo kaimyninių Skrebiškių gyventoja Regina Laisonienė.
Buvo perskaitytas ir Kalpokų giminės atstovės laiškas, atvežtas iš užsienio. Jame buvo perduoti sveikinimai, šeima parėmė renginį. Beje, jis surengtas aukotojų ir pačių kaimo gyventojų lėšomis.
Vėliau Marytė Undzėnienė visus susirinkusius pakvietė aplankyti buvusios mokyklos pastatą ir prie jos padėtą autentišką varpelį. Jį pavyko išsaugoti šviesios atminties Joanai Butėnienei.
Niekas neskubėjo išeiti iš mokyklos pastato. Dalinosi prisiminimais, fotografavosi ar tiesiog bandė pabūti su savo mintimis.
Nors baimintasi blogo oro, lietaus debesėliai praplaukė.
Vaišės surengtos buvusios Skrebiškių kaimo mokyklos salėje. Čia susirinkusieji noriai vartė išsaugotus klasių žurnalus ir ieškojo savo pavardžių. Kiti vartė išleistą leidinuką „Latvygalos kaimas“. Jame panaudotos I. Kežienės asmeninio albumo nuotraukos. Kalbos redaktorė Gintarė Andriliūnaitė, maketavo Laimis Undzėnas.
Sekmadienio ryte akmenis pašventino kunigas Vidmantas Kareckas.
Organizatoriai dėkingi, kad atminimo ženklams ir istorijai savo asmeninės žemės gabalėlį skyrė vietos ūkininkas Egidijus Kežys.
