Per dieną iki Pabiržės ir atgal, o savaitgaliais iki Latvijos ir Lietuvos pasienio, per mėnesį iki Vilniaus ir dar toliau, o per metus netgi iki Romos. Būtent šį miestą per tokį laiko tarpą Biržų „Saulės“ gimnazijos geografijos mokytoja Aurelija Padvariškienė pasiektų, jei sudėtų visus savo pernai metais nueitus kilometrus. Vilniaus pedagoginį institutą 1991 metais baigusi mokytoja pastebi, kad mylimiausiu hobiu tapę pasivaikščiojimai ne tik atgaivina sielą, bet ir nuolatos primena, kokiame gražiame krašte gyvename.
– Interviu darome kavinėje, ar lauke, – paklausiau.
– Žinoma, kad lauke. Eime pasivaikščioti, – atsakė mokytoja.
Taigi ir išėjome į gamtą pasikalbėti apie gyvenimą…
– Kodėl pasirinkote būtent mokytojos darbą?
– Kad būsiu mokytoja, jau žinojau nuo pat mažens. Dar darželyje visiems sakiau: „Pamatysite, aš būsiu mokytoja.“
Kuomet mokykloje dauguma nežinodavo, kuo nori būti, man jau viskas buvo aišku. Geografiją pasirinkau tikriausiai dėl senelio – jam labai patiko istorija. Apskritai, šis mokslas siejasi su kelionėmis, gyvenimu, tikrove, todėl ir pakerėjo mane. Na, o kadangi buvau sportiška ir aktyvi – įsimylėjau ir kūno kultūrą.
– Apibūdinkite savo vaikystę. Kokia ji buvo?
– Pasakysiu taip – mano vaikystė buvo faina ir tikra. Tada net ir patys menkiausi dalykai suteikdavo palaimą. Galbūt todėl ir prisiminimai tik patys geriausi.
Biržų pilies piliakalnis buvo mano kiemas, prie kurio gyvenau iki 10 metų. Paskui su šeima išsikraustėme kitur. Kieme visada buvo ką veikti, nes nė vienas vaikas nesėdėdavo namuose – su draugais žaisdavome iki išnaktų. Niekada nestigo meilės iš šeimos ir dėmesio iš draugų.
– Į kurią vaikystės akimirką norėtumėte nusikelti?
– Norėčiau nusikelti į senąjį Biržų piliakalnį, kuris buvo visiškai kitoks nei dabar. Ta erdvė buvo kažkuo užburianti, kažkuo ypatinga. Vaiko akims ta vieta visados prilygo neištyrinėtai salai.
Dar ir dabar man be galo gera ten nueiti ir tiesiog pabūti. Beveik viskas pasikeitė, bet mistiška aura vis dar ten gyvena.
– Kokia buvote mokinė? Galbūt mokytojui esate iškrėtusi kokią nors „šunybę“?
– Buvau gera, rami, „šunybių“ nekrečianti mokinė. Nuo pat mažens man buvo skiepijamos mokslo nešamos vertybės, todėl žinojau, kad mokytis reikia daug ir kruopščiai. Mokslas buvo tam tikra pareiga. Ilgą laiką buvau klasės seniūnė. Visgi, jeigu jau visa klasė nuspręsdavo bėgti iš pamokų, bėgdavau kartu. Tokių atvejų pasitaikydavo tik vienetai… Dabar pabaru mokinius, kai šie pabėga iš pamokos, bet ir suprantu juos…
– Ar svarbus yra mokytojo ir mokinio ryšys?
– Mokytojo ir mokinio artumas bei draugystė – mokyklos gyvenimo pamatai. Jei nebus ryšio, tai nebus ir geros atmosferos, noro mokytis. Sukurtas abipusis ryšys gali būti itin stiprus, lydintis žmones per visą gyvenimą. Reikia tik labai to norėti.
– Kaip sportas ir lengvoji atletika prisidėjo prie jūsų asmenybės susiformavimo?
– Pirmiausia, tai sportas man išugdė labai gerą discipliną, kurios laikausi ir dabar. Sportuodama išmokau siekti užsibrėžtų tikslų ir maksimalaus rezultato. Išbandžiau daug lengvosios atletikos rungčių, pajutau ir traumų, ir pergalių bei liūdinančių pralaimėjimų skonį. Sportavimas leido ir pasaulio pamatyti. 1984 metais vykome į varžybas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tai buvo viena pirmųjų mano kelionių. Būtent sportas ir aktyvus gyvenimo būdas man leido tapti savarankiškai ir atsakingai asmenybei.
– Ką jums reiškia Biržai?
– Mūsų miestelis Biržai – vieta, kuria kiekvienas turime didžiuotis. Ir sau, ir savo mokiniams visada sakau: „Kad ir kur bebūsite, drąsiai sakykite, kad esate iš Biržų.“ Turime be proto gražią istoriją, gamtą, žmones, tradicijas. Po studijų grįžau dirbti į Biržus ir supratau, kad esu savo vietoje. Kitur savęs neįsivaizduoju. Didmiesčio ir užsienio man nereikia. Man reikia Biržų.
– Kokią vietą širdyje užima „Atžalyno“ mokykla?
– Labai didelę dalį. 1986 metais baigiau šią mokyklą, o 1994 metais pradėjau čia dirbti. Pradžioje buvo keistoka, nes mano mokytojai tapo mano kolegomis.
Visgi įsiliejimas į kolektyvą buvo labai sklandus – buvau maloniai priimta ir mylima. Iš pradžių mokiau ir kūno kultūros, ir geografijos, o vėliau tapau tik geografijos mokytoja. Apie „Atžalyno“ mokyklą galime išgirsti visokių pasisakymų, bet ši mokykla turi kažką tokio, kažką savito, ką gali pajusti tik šios bendruomenės narys.
– Jei turėtumėte galimybę, ar grįžtumėte į studijų laikus?
– Bendrabutis, bendras maisto gaminimas, bendras mokymasis, energija ir nuolatinis veiksmas. Norėčiau sugrįžti. Ten tikrai virė gyvenimas. Tiesą pasakius, kiekvieną kartą, kai susitinkame su kursiokais, mes tarsi sėdame į laiko mašiną ir keliaujame laiku atgal. Atrodo, kad visas studentiškas gyvenimas virė dar vakar.
– Koks yra jūsų, kaip mokytojos, moto?
– Mokytojas yra žmogus, o ne tik žinių šaltinis, todėl labiausiai vertinu žmogiškumą, paprastumą ir tikrą, nuoširdumu ir pagarba grįstą bendravimą su mokiniais. Jeigu suklydai ar užgavai – visada turėk jėgų ir drąsos atsiprašyti. Mes, mokytojai, irgi žmonės.
Mes irgi klystame, bet niekada neturime paminti žmogiškumo. Mokytojas turi mokytis kartu su vaikais, o ne laikyti save viršesniu. Bet kokioje gyvenimo situacijoje pirmiausia yra žmogus.
– Iš kur semiatės motyvacijos?
– Pirminis mano motyvacijos šaltinis yra mokiniai. Ačiū tiems, kurie prisimena, aplanko, padėkoja bei nusišypso. Matydama laimingus mokinius suprantu, kad daviau kažką gero, žemiško ir naudingo, todėl noriu judėti pirmyn. Nemeluosiu, taip pat mane motyvuoja ir išskirtinės vasaros – kol kiti dar dirba, mes atostogaujame (nuoširdžiai kikena).
– Kokia kelionė jums buvo pati įsimintiniausia?
– Studijų metais man reikėjo atlikti tolimąją praktiką. Su kursiokais dviem mėnesiams buvome išsiųsti į Kurilų salas. Nors ten teko nemažai darbuotis, vis dėlto nemažai ir keliavome. Teko patyrinėti ir žmonių dar nepaliestą gamtą, ir susipažinti su visiškai kitoniška kultūra.
– Labai daug vaikštote ir dalinatės savo pamatytais vaizdais „Facebook“ platformoje. Kuo jus žavi šis hobis?
– Nors sportavau visą jaunystę – bėgioti nepatinka iki šiol. Turiu išmaniąją apyrankę ir labai mėgstu sekti statistiką: kiek kilometrų nueita, koks mano pulsas, kiek kalorijų sudeginta ir panašiai. Pasivaikščiojimas – tai poilsis, terapija, nusiraminimas bei naujų idėjų kūrimas. Taip pripratau, kad tiesiog negaliu nevaikščioti po Biržų apylinkes. Atsiribojimas nuo aplinkos leidžia pajusti gamtą, permąstyti tikrąsias vertybes ir prasmes.
Užfiksuotais vaizdais dalinuosi socialinėje erdvėje. Norisi parodyti, kokiame stebuklingame kampelyje gyvename. Per mėnesį nueinu daugiau nei 200 kilometrų. Mano meilė Biržams pasireiškia būtent per vaikščiojimą po tas pačias apylinkes. Niekas neatsibosta. Priešingai – kas kartą atrandu kažką naujo.
– Laimite 20 tūkst. eurų, už kuriuos rytoj galite pradėti naują kelionę. Kur vykstate ir kodėl?
– Kaip tik per pamokas vaikams pasakojau, kad šiuo metu labiausiai norėčiau pakeliauti kruiziniu laivu. Socialinėje erdvėje seku įvairius keliautojus. Vienas iš jų kaip tik dabar ir keliauja laivu po Karibų jūrą. Tokia kelionė būtų labai dinamiška – paplauki jūra ar vandenynu, išlipi patyrinėti sausumos ir vėl į trasą. Leisčiausi į tokią avantiūrą nors ir rytoj.
– Taigi, mokytoju gimstama ar tampama?
– Ne kiekvienas gali būti mokytoju. Galima turėti ir patį didžiausią žinių bagažą, bet be žmogiškumo ir pašaukimo nieko nebus. Norėdamas būti mokytoju privalai savyje turėti papildomą geną, pašaukimo gyslelę. Tai daugiau nei profesija, tai gyvenimo būdas.
– Ko palinkėtumėte savo mokiniams?
– Kiekvienam save atrasti siekiančiam mokiniui norėčiau palinkėti klausytis širdies. Gyvenime egzistuoja ne tik pamokos ir namų darbai – yra daug užsiėmimų, galima susikurti tūkstančius svajonių. Nebijokite bandyti ir klysti, būkite drąsūs ir atviri. Atsiminkite, kad ne mokytojai kuria jūsų gyvenimą, o tik jūs patys. Veikite.