Pražingsniavus per gyvenimą keletą dešimtmečių kitąsyk tarsi nejučia imi žvilgčioti per petį – kiek nueita, kas atlikta, ką reikėtų padaryti. Ir, žinoma, šį tą prisimeni, palygini, pastebi įdomių dalykų.
Šįsyk mano dėmesio epicentre atsidūrė kapinės. Jų Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje yra gana gausu – 26. Vienos mažesnės, kitos didesnės, tačiau visos turi bendrą bruožą – yra lankomos, seniūnijos darbuotojai jas prižiūri, o gyventojai mus už tai arba pamini geru žodžiu, arba ne.
Ir prisimenu, kaip vaikystėje tekdavo apsilankyti kapinėse. Pirmiausia reikdavo atidaryti surūdijusius, niekad dažų nemačiusius vartelius, kurie žviegdami ir mane gąsdindami atsidarydavo (puiku, jei neišsinerdavo iš vyrių ir nenukrisdavo ant kojos). Tada pasitikdavo pusmetrinė vešli žolė, kurioje kapaviečių link vesdavo lankytojų išmintas takelis… O sunkiausia būdavo lapkričio mėnesį rasti keturis daugmaž vienodus šakaliukus (juos rasdavai dažniausiai eidamas pakeliui artimųjų kapų link) ir jais tinkamu atstumu ant kapo prismeigti polietileninį maišiuką (tuometinis deficitas!), kuriuo taip pridengta galėjo vėjo nepasiekiama plazdėti stora geltona vaškinė atminimo žvakė.
Minimaliai tvarkydavome kapavietes – apraudavome žolę, po vis svyrančiu paminklu kasmet pakišdavome po vis didesnį akmenėlį, rudenį apgrėbdavome lapus. Sykį ant prosenelės kapo radome nugriuvusį ir antkapį perlaužusį didžiulį beržą… Kas jį supjovė ir kur padėjo – nepamenu, bet antkapis buvo „susiveiktas“ iš Skaistkalnės ir mūsų iniciatyva pasikeistas.
Pasikeitė laikai, pasikeitė ir kapinių priežiūra, atsirado įranga, kurios dėka galima kapinaites dailiau prižiūrėti. Keista tik, kad žmonės nelabai vertina seniūnijos darbuotojų darbą, nes dažniau matome ne itin mus džiuginančius dalykus. Pavyzdžiui, rudenį apgrėbus savo artimųjų kapavietes lapai ne išnešami, o paliekami krūvelėse. Na, mes jų tada neliečiam – gal žmogus kompostuojasi sau, gal pavasarį pasiims ir bus pomidorų sodinimui puikus kompostas. Tik, deja, dažniausiai vėjai išpusto tuos lapus po visas kapines. Ir tada su kitais kapinaičių lankytojais diskutuojame – ar lapai šiukšlė, ar ne?
Mano nuomone, tai organika, kurią nunešus į kompostavietes problemytė su lapais kapinaitėse būna išspręsta.
Kiti tautiečiai į kompostavietes suvelka ir pašalintus augalus, dažniausiai tujų šakas arba ir visus medžius. Titanišką darbą atlieka, tačiau mums vėl jį reikia atlikti iš naujo – traukti iš kompostinių medžius, juos smulkinti ir t. t. Kiti lankytojai stebisi, o kas čia taip padarė? Na, sakau, greičiausiai ne vietiniai, nes vietiniai žmonės visi mandagūs ir ne vietoje ne tik kad tujos nenudrėbs, bet ir šiukšlelės nenumes, į kompostines antkapių, paminklų, stiklinių žvakidžių ir plastmasinių gėlių bei jų oazių tikrai neprivilks ir visko lapais neužmaskuos. Ko ne, to jau ne, tikrai tikiu.
Tik iš kokių pasviečių atsiranda tiek šiukšlių kapinių konteineriuose? Na, seniūnijos darbuotojai iš visų kapinių perrūšiuotas atliekas (plastmasę, stiklą) suveža į 7 seniūnijos teritorijoje esančius konteinerius ir tai daro kartą per mėnesį. Tokiu būdu per metus susidaro apie 60 kubinių metrų kapinių šiukšlių. Žinoma, šiukšlių kiekis būtų kur kas mažesnis, jei atidarius kapinių šiukšlių konteinerį jame nerastume medžių spyglių, medžių šakų, lapų, įvairiaspalvių žolių ir net velėnų. Taip, rangovas išveža ir tokias atliekas, bet jos didina kapinių šiukšlių kiekį ir paslaugos kainą, nors tokios atliekos gali sau ramiai kapinių kompostinėse ilsėtis.
Beje, anksčiau seni žmonės labai mėgdavo visokias šiurpes apie kapines ir jų „gyventojus“ pasakoti. Visam gyvenimui įstrigo pasakymas, kad iš kapinių nieko negalima imti ir namo neštis, nes tai – „jų“, kurie gali naktį per sapnus ateiti ir paprašyti atiduoti.
O šiais laikais mes savo mirusiems artimiesiems tikrai nieko negailim…
Giedrius Kubilius, Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas
