Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vis dar veikia įžymaus menininko V. Kasiulio paroda „Žydiški motyvai Vytauto Kasiulio kūryboje“. Parodą biržiečiams pristatė menotyrininkė, žydų kultūros ir meno tyrinėtoja dr. Vilma Gradinskaitė. Parodos atidarymo metu viešnia išsitarė, jog jos gyvenimas susijęs su Biržais – čia teko gyventi vaikystėje. Nors Biržų periodas buvo trumpas – vos treji metai, tačiau ir dabar miestas traukia atvykti.
– Biržai – Jūsų gimtasis miestas, tačiau čia gyvenote labai trumpai. Koks Jūsų santykis su gimtine išliko išvykus iš Biržų?
– Mano tėvai susituokė 1970 m. Kaune. Tėvas Jonas Gradinskas, kilęs nuo Stumbriškio Panevėžio rajone, mokėsi elektrifikacijos Kauno Žemės ūkio akademijoje, mama Vidimanta buvo ką tik baigusi vidurinę mokyklą Kaune. Baigęs mokslus, tėvas gavo paskyrimą į Biržus, mama įsidarbino Biržų kelių valdyboje. Įsikūrė šeima Gimnazijos gatvėje.
Pro langą matėsi Agluonos upė. Tėvai mėgo keliauti, turėjo motociklą „Jawa“. Važinėdavo po Biržų kraštą, aplankydavo artimuosius Pušalote, o kartais nuvykdavo ir į Bauskę ar Rygą. Mama ilgėjosi artimųjų, draugių, o man gimus norėjo ir jų pagalbos. Tad Biržus palikome 1974 metais. Daugybę metų nebuvau Biržuose – augau Kaune, po to dešimtmetį gyvenau Vilniuje, teko pagyventi ir JAV, Anglijoje, o dabar vėl gyvenu Vilniuje. Į Biržus dažniau pradėjau atvykti paskutinį dešimtmetį, įsitraukus į įvairius kraštotyros projektus ir Biržų žydų paveldo tyrimus.
– Ar tėvai prisimindavo Biržus? Ką apie juos kalbėdavo?
– Tėvai Biržus visada prisimindavo su nostalgija – natūralu, juk čia prabėgo pirmieji jų santuokos metai, čia gimiau ir aš. Savo gimtąjį miestą atsimenu tik fragmentiškai – juk iš Biržų išvykau maždaug trejų. Prisimenu smėlio dėžę su daugybe žaislų. Tėvas labai mėgo fotografuoti ir dažnai fotografuodavo kartu su mama, todėl liko nemažai akimirkų: aš vežimėlyje prie Biržų pilies griuvėsių, mama apsikabinusi medį, tėvai žvejojantys ar čiuožiantys ant Agluonos upės ledo. Iš tų senų nuotraukų ir susidėliojo mano ankstyvųjų Biržų vaizdai. Dabar, kai tik yra galimybė, visada su malonumu čia lankausi. Man Biržai – vienas gražiausių Lietuvos miestų kraštovaizdžio prasme, apsuptas Širvėnos ir Kilučių ežerų, išvagotas Agluonos ir Apaščios upių.
– Biržų krašto muziejuje „Sėla“ prieš mėnesį pristatėte menininko V. Kasiulio parodą „Žydiški motyvai Vytauto Kasiulio kūryboje“.
Ką Jums reiškė pristatyti parodą savo gimtinėje?
– Vytautas Kasiulis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, didžiąją kūrybinio gyvenimo dalį praleidęs Paryžiuje, todėl džiugu pristatyti tokį garsų dailininką Biržų krašto muziejuje.
Tai tarsi dviejų svarbių mano gyvenimo dalių susitikimas – profesinės veiklos ir asmeninių šaknų.
Tokie momentai leidžia kitaip pažvelgti ir į savo darbą, ir į vietą, iš kurios esi kilęs.
– Kas lėmė Jūsų pasirinkimą studijuoti menotyrą? Kaip žydų kultūros tyrinėjimai atsirado Jūsų gyvenime?
– Vaikystėje gražiai piešiau. Kaune baigiau „Aušros“ vidurinę mokyklą su dailės pakraipa, vėliau mokiausi Vilniaus dailės akademijoje.
Paskatinta dėstytojo Alfonso Andriuškevičiaus pradėjau tyrinėti Lietuvos žydų dailę. Tuo metu buvo žinomos tik kelios žydų dailininkų pavardės, todėl daugybė atradimų įtraukė mane į tyrimų sūkurį visam gyvenimui. 2000 m. apgyniau šia tema magistro darbą, o 2005 m. – disertaciją. Įvairūs atradimai plėtė tyrimų lauką, nukreipdavo į paralelines temas ir problemas, taip gimė moksliniai straipsniai, pranešimai, paskaitos, albumai, katalogai bei parodos.
– Ar dabartinė visuomenė apskritai domisi žydų kultūriniu, istoriniu palikimu?
– Taip, manau, domisi. Žinoma, kartais daugiau, kartais mažiau – priklauso nuo aplinkos, aktualijų ir įvykių, kurie traukia dėmesį. Parodos, konferencijos ar įžymių datų minėjimai dažnai padidina susidomėjimą žydų istorija ir kultūra. Svarbi ir asmeninė patirtis: tie, kurie turi šeimos ryšių ar tiesiog domisi istorija, dažniau ieško informacijos ir dalyvauja renginiuose. Pažindami kitus žmones, mes geriau pažįstame patys save, todėl labai tikiuosi, kad mūsų visuomenė nori pažinti ir domisi.
– Kas Jums pačiai žydų kultūros, meno tyrinėjimuose įdomiausia?
– Labiausiai patinka pats paieškos procesas ir atradimo džiaugsmas – gal todėl kai kurių projektų negaliu užbaigti jau kelis dešimtmečius, nes nuolat atsiranda naujų faktų.
Menotyra primena detektyvo darbą: tenka narplioti kūrinių istorijas, identifikuoti objektus, ieškoti autorių, aiškintis, kas ir kada tai sukūrė, kokiomis aplinkybėmis ir taip toliau. Kiekvienas radinys – lyg mažas dėlionės gabaliukas, papildantis platesnį istorijos ir meno vaizdą. Būtent ši nežinomumo, stebėjimo ir nuolatinio klausimų uždavimo dimensija man teikia didžiausią džiaugsmą tyrinėjant žydų meną.
– Esate išleidusi kelias dešimtis straipsnių, knygų apie žydų meną, kuruojate parodas šia tema. Ties kokiais projektais dirbate šiuo metu?
– Projektų daug – tiek mažesnių, tiek didesnių, kai kurie driekiasi per kelerius metus, o kai kurie dešimtmečius.
Labai vertinu, kad galiu dirbti prie norimų projektų. Todėl kiekvienas jų – ar tai paskaita mokytojų seminare apie Holokaustą, žydų dailės albumas, pasaulyje garsaus ar kol kas visai nežinomo dailininko paroda – mane įkvepia, yra įdomūs ir turi prasmę. Džiaugiuosi, kad pavyksta gyventi pagal Konfucijaus mintį: „Rinkis darbą, kurį myli, ir gyvenime nereikės dirbti nė dienos.“
– Kai atvykstate į Biržus, ką pirmiausia aplankote ar vis dar planuojate aplankyti?
– Pirmiausia visada užsuku į Biržų pilį, Biržų krašto muziejų, aplankau jo ekspozicijas. Biržai turi ypač turtingą daugiatautę, daugiareliginę, daugiakultūrę miesto istoriją, tad parodose visada atrandu naujų faktų ir įdomybių. O šiaip, mėgstu atvykti vasarą: pasimaudyti Širvėnos ežere, pasivaikščioti po apylinkes ir, žinoma, pasimėgauti Biržų duona bei alumi – tai mažos, bet labai autentiškos patirtys, kurios ir sukuria tikrąją miesto nuotaiką.
– Ačiū už pokalbį.
