Jau prieš porą savaičių sklypeliuose ir darželiuose krutėjo tėvynainiai, kapstydami šių metų bulvių derlių. Vieni jį gyrė, kiti peikė. Biržų krašte ūkininkai nėra linkę keisti javų varpų į bulvės gumbą, todėl rimtai bulvių auginimu rajone užsiima tik Jono Maniko ūkis Vabalninko apylinkėse.
Paskambinus į ūkį užpraėjusį antradienį paaiškėjo, jog tądien kaip tik pirmoji bulviakasio diena. „Važiuokit pas mus, viską pamatysit ir pasikalbėsim“, – atskriejo kvietimas telefonu.
Patriarchas Jonas
Zaprutiškių ir Natiškių kaimų apylinkėse ūkininkaujančio Jono Maniko ūkyje tikra kartų dinastija. Pradėjus ūkininkauti tėvui pradžioje daugiau talkino sūnus Saulius, vėliau prisijungė sūnus Artūras, o dabar į ūkį grįžo ir anūkas Eimantas. Tiesa, Eimanto kurį laiką ūkyje nebus – jaunuolis ką tik išvyko atlikti pareigos savo šaliai Lietuvos kariuomenėje.
82 metų sulaukęs J. Manikas, paklaustas, ar jis vadovauja sūnų veiklai, su šypsena atsako, jog prilaiko jaunimą, kad pernelyg neįsismagintų: „Drauge tariamės, ką daryti, aš šiek tiek pareguliuoju trąšas, sėjomainą. Jie jau įprato. Artūras daugiau dirba su klientais ir tiekėjais, o Saulius – su technika“.
Kodėl prieš tris dešimtmečius vyras pasirinko auginti bulves? J. Manikas sako, jog pradėjo nuo kelių maišų ir mažo sklypelio. „Kai sugriuvo bendrovė, už pajus neėmiau nei technikos, nei nieko kito. Pasiėmiau vieną sandėlį, sakau, bulvių užsiauginsiu, nors tiek pragyvenimui bus. Ir žemės savos beveik neturėjau – tėvų buvo 26 hektarai, o mūsų vaikų – 10. Padalinus ne kažin kas išeina. Prieš pat griūtį buvau gavęs paskyrą 6 modelio automobiliui „Žiguli“.
Graži buvo mašinytė, gal metus pavažinėjau, pardaviau ir nusipirkau traktorių T-40. Nei plūgo, nei kultivatoriaus neturėjome, žemės gal 6-7 hektarai buvo. Lipdėme viską kaip kregždės.
Su ta dirbamąja žeme irgi įdomiai buvo. Vabalninko technikume dirbo gal 50 žmonių, visi po 7 – 10 arų daržus turėjo. Išsimėtę tie sklypeliai buvo, bet niekas nenorėjo jų atsisakyti ar į kitą vietą persikelti. Visi įtrešti, prižiūrėti. O kaip didesnį žemės plotą suformuoti, jei keli tokie sklypeliai maišosi? Praėjo gal 10 metų, vieni paseno, kitiems nusibodo, treti parduotuvėse viską pirkti pradėjo. Tai iš 30 žmonių sklypelių man pavyko suformuoti 3 hektarų sklypą. Kiek vargo, kiek sutarčių reikėjo sudaryti. Dar ir dabar yra pora savininkų, kurie leidžia man dirbti savo sklypelius, o tą palikimą vis žada susitvarkyti vėliau. Yra visokių gabaliukų po keliasdešimt arų valstybinės žemės, kurios neleidžia pirkti, o galima tik nuomos sutartį 25 metams sudaryti. Taip ir dirbame“, – sakė J. Manikas.
Dabar ūkyje yra apie 220 hektarų žemės, kurios pusė yra nuomojama. Be bulvių, dar auginami kopūstai bei grūdinės kultūros.
Vyrą neramina keleriopai išaugusios trąšų kainos. „Šiais metais auginau žirnius, jie šaknyse kaupia azotą, todėl po jų reikia mažiau azoto trąšų“, – sėjomainos gudrybėmis dalinosi vyras. Jono nuomone, bulvių derlius šiais metais bus įprastinis, vidutinis.
Tuo tarpu bulvių patiekalai J. Manikui nėra skaniausi – jis labiausiai mėgstantis juodą ruginę duoną.
Saulius: „Geriausias sandėlis bulvėms yra žemė“
Po bulvių lauką įspūdingą bulvių kasimo kombainą traktoriumi tempiantis Saulius Manikas stovėti ir kalbėtis laiko neturėjo. Todėl pokalbį pratęsėme traktoriaus kabinoje, į kombaino bunkerį srūvant nenutrūkstamam šviežių bulvių srautui.
Saulius stebėjosi, kodėl dabar žmonės taip anksti puola kasti bulves: „Mes turime užsakymą, prikasime reikalingą kiekį ir sustosime. Apdorosime bulvienojus, kad nudžiūtų, tada palauksime, kad susiformuotų tvirtesnė bulvių luobelė. Tai užtruks 10-15 dienų. Ir bendrai, geriausias sandėlis bulvėms yra žemė“. Vyras sakė, jog būtinai per laikraštį reikia žmones perspėti, kad šie neskubėtų traukti bulvių iš dirvos. „Tos, kurioms lemta supūti, supus žemėje, jums jų nereikės vežtis į namus. Užpraėjusį savaitgalį – temperatūra plius trisdešimt, o jie bulves kasa. Kas iš jų bus – parvežę supils į krūvą, be jokio pravėdinimo. Tuoj pradės tekėti skystis, atsiras kvapas, žodžiu, prasidės puvimas. Mes saugykloje turime šaldymo ir ventiliavimo įrangą, bet vis tiek stengiamės, jei nėra būtinybės, bulvių per anksti nekasti ir nevežti“, – aiškino Saulius.
Vyras drauge su tėvu ūkyje dirba nuo 1995 metų, kai grįžo iš tarnybos kariuomenėje. „Pirmadienį jau savo sūnų į kariuomenę išleidau. Irgi dirbo ūkyje. Pasimokė Kaune, ten kiek padirbo, bet nelabai jam ten patiko. Sugrįžo. Ir tėtis dar darbuojasi, ūkio vadžių iš rankų nepaleidžia. Padeda patarimais, atveža mums į laukus valgyti, tvarko popierinius reikalus, rūpinasi sėjomaina. Pamatysit, nepraeis nė poros valandų, ir atvažiuos pasižiūrėti, kaip sekasi“, – šypsosi Saulius.
Traktoriumi velkamas vokiškas bulvių kasimo kombainas „Grimme“ tarnauja nuo 2009 metų. Pirktas naujas, modernus agregatas valdomas iš traktoriaus kabinos, jo darbo parametrai stebimi ekrane. Ant kombaino darbuojasi dar dvi moterys, sekdamos nenutrūkstamą bulvių srautą, išrinkdamos pasitaikančius svetimkūnius – akmenis, grumstus ar šaknis. Keliolika minučių darbo, ir valdymo pulte supypsi garsinis signalas – kasimo mašinos bunkeris pilnas. O telpa jame nemažai – per 7 tonas bulvių. Trumpas stabtelėjimas, kol bulvės perpilamos į laukiančią priekabą, ir kombainas rėplioja toliau.
„Turime naują jauną darbuotoją, traktorininką. Gerai dirba, tikiuosi, tas noras dirbti nedings“, – bulves nuvežančio traktoriaus link mosteli Saulius. Iš lauko bulvės keliauja į sandėlį.
Paklaustas apie ūkininkavimo pradžią, dabar 40 hektarų lauke bulves auginantis vyras kiek susimąsto.
„Kai pradėjome ūkininkauti, žemės daug nebuvo. Prikasame su broliu automobilinę priekabėlę bulvių – apie pusę tonos – ir veži į turgų. Grįžęs vėl kasi. Pasirodė, kad visai neblogas uždarbis išeina. Kitais metais pasisodinome daugiau, trečiais – dar daugiau. Taip ir įsivažiavo. Žinoma, buvo ir sunkesnių metų, bet kam jų nebuvo. Kita priežastis – čia, apie Vabalninką, nėra didelių žemės plotų, kad galėtum suformuoti kelių šimtų hektarų ploto lauką javams sėti. Tokiam laukui reikia 5 ar 6 šeimininkų žemes į krūvą sudėti. Po bendrovės griūties niekam nereikėjo palikusių sandėlių – apleisti ir apgriuvę jie buvo. Mes juos pasiėmėme. Dabar viskas suremontuota, naujai išbetonuota, įrengta ventiliacijos sistema ir kiti dalykai“, – apie verslo pradžią kalba vyras.
Saulius sakė, jog kol kas jie negalvoja keisti verslo profilio: „Yra visa technika, patirtis ir įdirbis. Didžiausias atsinaujinimo šuolis buvo 2009 metais, kai įsigijome naują kombainą, sodinimo mašiną ir kitus padargus, perėjome į kitokį sodinimą ir panašiai. Tokį bulvių kasimo kombainą pirmieji Lietuvoje įsigijome. Pamatėme Latvijoje, kokiu greičiu ir našumu dirba, apakę buvome. Visa tai kainavo baisius pinigus, tėvukas žiauriai nervinosi ir galvojo, kad dabar reikės bankrutuoti. Tačiau žiūrim, pavalgyti dar už ką turime, o vėliau pasirodė, kad galutiniame rezultate viskas einasi normaliai“.
Bulvių ir kopūstų laukai yra laistomi. Tam yra iškastas didžiulis tvenkinys, kuris pripumpuojamas vandens. Iki laukų beveik 2 kilometrus nutiesti magistraliniai vamzdynai, prie jų jungiama laukų laistymo įranga.
Bulvių sėklą ūkininkai perka iš Vokietijos bei Lietuvos sėklininkystės ūkių. Dalį sėklos paruošia patys, nes sodinimui reikia apie 120 tonų bulvių. Dabar ūkyje auginamos 3 veislių bulvės.
Pagrindinis bulvių pirkėjas yra „Norfos“ tinklas, jis nuperka apie pusę užaugintos produkcijos. Likusią dalį nuperka perdirbėjai, dalis bulvių iškeliauja į Latvijos prekybos tinklus, dar kažkiek nuperka smulkūs prekybininkai.
„Mūsų auginamas bulves labai vertina perdirbėjai, ypač tie, kuriems bulves tenka skusti. Žemė čia lengvesnė, beveik nepasitaiko akmenų, bulvės turi taisyklingesnę formą, yra neapdaužytos. O skutant forma labai svarbi“, – aiškino vyras.
Tačiau Lietuvoje perdirbėjų naudojamą bulvių skutimo technologiją Saulius vertina skeptiškai. Priežastis – dideli masės nuostoliai. Saulius sakė Amerikoje matęs, kaip bulvės lupamos karšto garo ir vandens srovės pagalba. Ten nuostoliai minimalūs. O lietuviai skusdami praranda apie 20 procentų bulvės masės. Kitas taisytinas dalykas – ne viskas, ką turi bulvė naudingo, yra sunaudojama. Dalis jos išmetama kaip atlieka, pavyzdžiui, krakmolas. Vyro nuomone, čia pavyzdžiu galėtų būti mėsos perdirbimo pramonė, kur sunaudojama viskas – o kas netinka maistui, paverčiama trąšomis ar kitu naudingu priedu.
Didžiausia bėda – mūsų galvose
S. Manikas turi nuomonę apie savo ir vyresniąją kartą: „Man atrodo, kad didžiausia bėda yra mūsų galvose, daugumos tų, kurie gyveno „prie ruso“. Kažkas ten yra nepataisomai sugadinta, ir, kaip sako Andrius Užkalnis, net intensyvi reabilitacija nebepadės. Aš žiūriu į savo vaikus, kuriems rusų neteko matyti, ir matau, kad jų mąstymas, gyvenimo ir pasaulio suvokimas yra visiškai kitoks“.
Saulius įdomiai samprotavo apie tai, kad bet koks verslas neturėtų atimti asmeninio gyvenimo, pomėgių ar laisvalaikio. „Daug keliavau motociklu, dabar įsigijau kemperį. Sutinku žmonių, kurie sulaukę vyresnio amžiaus pardavė verslą arba atsitraukė nuo jo norėdami spėti pagyventi sau, pabūti ir pakeliauti su šeima, vaikais ir anūkais. Mūsų dažnas nusiteikimas, kad tą ir aną dar padarysiu vėliau, kai pasitaupysiu, dar užsidirbsiu, dar sukaupsiu, yra nieko vertas. Tai reiškia, kad nieko niekada nebus. Čia verta prisiminti merginą, kuri visą gyvenimą laukė princo ant balto žirgo, kol sulaukė baltu dviračiu pirmąją pensiją atvežančio paštininko. Niekas neleis tau pakartoti savo gyvenimo. Aš manau, kad turėtume daugiau žiūrėti, kaip tai daro pagyvenę užsieniečiai, kaip jie džiaugiasi gyvenimu, vertina poilsį, keliones, buvimą kartu“, – emocingai kalbėjo vyras.
Paklaustas, ar patenkintas savo pasirinktu gyvenimo būdu ir darbu, Saulius nedaugžodžiauja: „Kartais pasvarstau, ką dar galėčiau dirbti – gal lengviau, gal mažiau. Bet vis dar yra pokyčių – pradžioje dirbome dviese su tėvu, tada prisijungė brolis, dabar atėjo sūnus. Nauji vėjai, mintys. Manau, kad visada svarbu turėti išsikeltą tikslą, tegul ir nedidelį. Ir jei tu jį sugebi pasiekti – tada ir viskas gerai, ir gyventi smagu bei prasminga“.
Iš mokyklos – į ūkį
Vyresnysis brolis pasitiko prie bulvių saugyklos, kur iš lauko atvežtos bulvės buvo pilamos į medinius konteinerius ir vežamos į saugyklos gilumą. Suktis čia tenka greitai, nes priekabos iš lauko važiuoja viena po kitos.
„Šiandien neskubėdami prikasime kokį 100 tonų. Kai darbas einasi, būna, kad per dieną iki 200 tonų išspaudžiame“, – sakė ūkininkas aprodydamas erdvią saugyklą. Kai vyksta pagrindinis kasimas, bulvės pilamos ant grindų. Ant jų yra pakloti ventiliaciniai kanalai, per kuriuos paduodamas reikiamos temperatūros ir drėgmės oras. Valdymo procesas yra automatizuotas.
Kitame saugyklos gale stovi rūšiavimo linija. „Rytoj atvažiuosime ir bulves paleisime per rūšiavimo mašiną. Ji bulves išskirsto į keturias rūšis pagal dydį“, – rodydamas bulvių dydžių etalonus sakė Artūras.
Anot ūkininko, šie metai derliaus požiūriu yra eiliniai, niekuo neišsiskiriantys. Derlius turėtų svyruoti tarp 30-40 tonų iš hektaro. „Praktiškai visas bulves užsakovams išvežame patys, savo transportu. Jei bulves perka užsieniečiai, tuomet jie atsiunčia savo mašinas“, – sakė Artūras.
Vyras tėvo ūkyje dirba jau penkerius metus. Jis – buvęs pedagogas, daug metų dirbęs Biržų „Atžalyno“ mokykloje.
