„Fotografas yra tapytojas. Skirtumas tas, kad fotografijoje spalvas pakeičia šviesa“, – sako biržietis fotografas entuziastas Dainius Bankauskas. Ir iš tiesų padidinti šešėliai, išryškintos spalvos ir pabrėžti tam tikri akcentai suteikia nuotraukoms gylį. Įamžintas Biržų miesto skersgatvis nuotraukose tampa šeštojo dešimtmečio Niujorko gatve, o žmonės – seniai matyto Holivudo filmo personažais. Antrą kartą pažiūrėjus tą pačią nuotrauką vaizduotė kuria jau visiškai kitą paveikslą, skirtingą nuotaiką. Kito apibūdinimo, kaip fotografijos menas, biržiečio nuotraukoms rasti sunku.
Į fotografiją atvedė dukra
44 metų Dainius Bankauskas rimčiau fotografijos menu pradėjo domėtis beveik prieš 10 metų. Tačiau šeimoje pirmoji fotografe tapti panorėjo dukra Ieva.
„Sykį dukra savo darytą nuotrauką įkėlė į „We love Lithuania“ paskyrą, kurioje sulaukė labai daug patiktukų. Sėkmė Ievą užkabino ir ji mus su žmona įkalbėjo nupirkti kiek rimtesnį fotoaparatą. Tačiau, kaip dažnai nutinka su jaunimu, ji ilgai prie to neužsibuvo, o fotoaparatas tapo praktiškai nenaudojamas. Po kurio laiko fotografuoti pamėginau aš, ir tai mane įtraukė. Pradėjau domėtis, ieškoti informacijos internete, sekti fotografus. Prasidėjo bandymai pačiam padaryti nuotraukas, kurios man palikdavo įspūdį“, – apie įsitraukimą į fotografavimą pasakojo biržietis.
Pradėti fotografuoti ir laisvai jaustis tą darant nebuvo lengva, jau nekalbant apie žmonių fiksavimą nuotraukose. Nenuostabu, kad pirmaisiais ir pagrindiniais fotomodeliais tapo šeimos nariai.
„Savyje įjungti fotografą man nebuvo lengva, to visiškai nepavyksta padaryti ir dabar.
Mieste išėjęs su fotoaparatūra nori nenori sulauki žmonių dėmesio, žvilgsnių. Jie netgi kartais į tave gali žiūrėti su įtarumu, vengti, nes nenori pakliūti į kadrą. Fotografui nėra lengva rasti, ką fotografuoti, ypač jei kalbama apie žmones. Todėl mokantis fotografuoti portretus pirmieji mano modeliai, o kartu ir tam tikros „aukos“ buvo šeimos nariai – žmona ir dukra. Prikamavau ir tebekamuoju aš artimuosius, o ir nuotraukų viešai kartais įkeliu su jais nepasitaręs“, – pasakojo į savo hobį visą šeimą įtraukęs vyras.
Ne vieną nuotrauką socialiniuose tinkluose ir kitose nuotraukų dalinimosi platformose paviešinęs fotografas teigia, kad kažkokio pripažinimo jis nesiekia. Tačiau nuotraukų viešinimas fotografuojančiam žmogui yra svarbus dalykas.
„Padarai sau pačiam patinkančią nuotrauką ir norisi ja pasidalinti su kitais, sužinoti jų nuomonę. Keistas dalykas tas, kad žiūrėdamas kitų mėgėjų nuotraukas aš objektyviai galiu pastebėti klaidas, o savo darytose nuotraukose tą man padaryti labai sunku. Todėl jų parodymas viešai padeda. Atsiliepimai, komentarai, pastabos padeda taisyti klaidas, padaryti dar geresnę nuotrauką. Manau, tai svarbu kiekvienam norinčiam tobulėti fotografui. Tiesa, daugiau patiktukų nei dukros daryta nuotrauka dar nesu sulaukęs“, – juokėsi D. Bankauskas.
Sugrįžimas prie piešimo
D. Bankausko manymu, norint išmokti padaryti gražias nuotraukas ypatingo talento turėti nebūtina – tereikia noro, darbo ir laiko.
„Fotografuoti, pamatyti bei rasti įdomius rakursus galima išmokti, kažkoks įgimtas talentas tam nėra būtinas. Visų pirma reikia save prisotinti geromis kitų fotografų nuotraukomis, domėtis fotografija, jos technikomis. Su laiku visa tai duoda rezultatą ir visi matyti vaizdiniai persikelia į realybę. Pradedi matyti kitus kampus ir pamažu atkartoti kadrus, kuriuos jau kažkada esi ne sykį matęs nuotraukose ar filmuose“, – kalbėjo ne vienos įstabios nuotraukos autorius.
Tiesa, bekalbant su vyru paaiškėja, kad visgi įgimtą polinkį į meniškumą jis turi, ir ta meniška prigimtis buvo matyti jau vaikystėje.
„Mokykloje labai sekdavosi piešti. Nė viena mokytoja netikėdavo, kad tai mano paties piešiniai, ir nuolat pažymius tėčiui rašydavo. O man, vaikui, tai buvo pats didžiausias įvertinimas. Prie piešimo taip niekada ir negrįžau, nors kažkada buvau ir pieštukų nusipirkęs. Kartą tėtis pasakė, kad jis žino, kodėl aš taip įsitraukiau į fotografavimą. Nes taip radau būdą, kaip vėl pradėti piešti… Ko gero, jis yra teisus. Tik šįsyk piešiu ne pieštukais, o šviesa“, – sakė buvęs „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleivis.
Vis dar nenufotografuota Islandija
Daug metų užsienyje dirbantis D. Bankauskas nemažai laiko yra praleidęs Švedijoje, Norvegijoje, o dabar jo darbo vieta – Islandija. Į šią šalį, išsiskiriančią įstabiu gamtovaizdžiu, jis vyksta kelissyk per metus ir visuomet pasiima fotoaparatą. Tačiau Islandija ir jos didieji gamtos stebuklai vis dar lieka neįamžinti.
„Kaskart išvykdamas sau pasakau, kad jau dabar tikrai skirsiu laiko fotografavimui. Tačiau išvažiuoju dirbti ir kelionei einant į pabaigą to polėkio fotografuoti nebelieka. Jaučiasi ir nuovargis, ir namų trauka. Žinoma, nuotraukų Islandijoje esu padaręs, tačiau jos darytos prabėgomis ir ne tokios, kokias įsivaizduoju ir norėčiau parodyti. Į lankytinas vietas dažniausiai nuvykstame su kolegomis ir jie tikrai nebūtų linkę kelias valandas laukti, kol aš pagausiu kadrą. Taigi, galima sakyti, kad ši šalis kol kas lieka mano nenufotografuota“, – pasakoja kartu su keliais kitais biržiečiais brolio statybų įmonėje dirbantis vyras.
Apie visišką grįžimą į Biržus D. Bankauskas kol kas rimtai dar negalvoja, tačiau kartais apie tai su žmona Audra pajuokauja.
„Išvykose per metus praleidžiu sąlyginai nedaug laiko ir toks darbo užsienyje formatas šiuo metu šeimą tenkina. Kartais su Audra pajuokaujame, kad dabar gal jau laikas būtų išvykti arba galbūt reikėtų pradėti fotografo karjerą ir iš to pamėginti užsidirbti čia, Lietuvoje.
Aš fotografuočiau, ji man asistuotų, lempas ir apšvietimą derintų“, – nuotaikingai kalba statybų darbų vadovu dirbantis vyras.
Fotografuoti už pinigus dar nesiryžta
Fotografuoti sau ir fotografuoti kitiems – didelis skirtumas. Šios ribos D. Bankauskas teigia kol kas nedrįstantis peržengti, nors apie tai pamąstantis.
„Kaip jau minėjau, man nėra lengva savyje įjungti fotografo režimą. Apie samdomo fotografo darbą pasvarstau, tačiau vis save stabdau ir galvoju, kad kol kas man tai keltų per daug streso. Nesijaučiu tam pasiruošęs.
Jaučiau labai didelę atsakomybę už atliktą darbą. Juk žmonės moka už tai pinigus, turi tam tikrų lūkesčių ir pageidavimų, kuriuos reiktų įgyvendinti. O juk fotografo ir užsakovo vizijos gali ir nesutapti“, – dėstė kol kas tik sau ir draugams fotografuojantis biržietis.
D. Bankauskas turi susikūręs ne tik profilį socialinėje erdvėje, bet ir savo internetinę svetainę, kurioje galima susipažinti su keletu jo darbų. Įdomu tai, kad trumpame fotografo dosjė yra parašyta, kad jo, kaip fotografo, paslaugos yra nemokomos.
„Fotografui svarbu yra fotografuoti. Su peizažais problemų nėra, sunkiau rasti žmonių, kuriuos būtų galima fotografuoti ir kurie sutiktų, kad kai kurios jų nuotraukos būtų paviešintos. Už darbą pinigų neimu, tačiau šiais metais per svetainę besikreipiančių žmonių kol kas buvo lygiai nulis. Manau, tokių mėgėjų fotografų kaip aš, kurie galėtų surengti fotosesiją nemokamai, yra ne vienas. Tik gal žmonės nelinkę jų ieškoti arba tikisi, kad sumokėdami pinigus jie gaus kažkokį garantuotą trokštamą rezultatą“, – samprotavo kol kas tik meninio intereso fotografavime ieškantis ir save vis dar labai kritiškai vertinantis D. Bankauskas.
Gražėjantys Biržai
Panevėžyje gimęs, tačiau jau per 30 metų Biržuose gyvenantis D. Bankauskas džiaugiasi gražėjančiu miestu, jam čia nieko netrūksta.
„Man Biržuose iš esmės nieko netrūksta. Laisvalaikį leidžiu pagal galimybes gražindamas namus, fotografuodamas. Dar turi vieną hobį – airsofto žaidimą. Džiugu matyti gražėjančius Biržus, sparčiai atsinaujinančias ne tik viešąsias erdves, bet ir gražėjančius žmonių namų kiemus.
Mėgstame taku palei ežerą su žmona pasivaikščioti. Tų pasivaikščiojimų metu akys nuolat kažko ieško ir kartais atsitinka taip, kad į kažką įsižiūriu bei mintyse jau modeliuoju būsimą nuotrauką. O tada buvęs dialogas su žmona nejučia pavirsta jos monologu…“ – šypsojosi D. Bankauskas.
Kalbai pasisukus apie geriausias užfiksuotas akimirkas, geriausias nuotraukas bei įvairius fotografijos konkursus, D. Bankauskas atsakymo ilgai neieškojo.
„Aš neturiu geriausios savo nuotraukos. Čia rimtai. Dar neturiu tokios nuotraukos, kurią norėčiau ir galėčiau išsiųsti į kokį nors fotografų konkursą rimtam įvertinimui. Tačiau viliuosi tokią nuotrauką galiausiai turėti“, – sakė fotografas entuziastas.
