Sudėtinga tema, kurią man, kaip biržiečiui, yra sunku komentuoti ir vertinti. Bet dėl savo bendražygių ir pažįstamų, su kuriais dalinuosi bendromis vertybėmis ir patriotizmu, privalau sureaguoti ir kaip nors atsakyti į susidariusią gėdingą situaciją. Nes, jei pasirinksiu patogumą ir pasislėpsiu po „pernykščiais lapais“, tai niekada negalėsiu ramia sąžine jiems pažvelgti į akis.
Iš vienos pusės išties gavome katę maiše, kai beveik nėra jokios geros išeities, apart paminklo nukėlimo arba simbolių pašalinimo, jei tik pavyktų išspręsti biurokratinius subtilumus.
Bet iš kitos pusės ir patys pasišiukšlinome bei sudegėme įvertinę situacija per daug atsainiai, lengvabūdiškai, ir gal net neatsakingai. Nors ir neatmestina, kad dalis atsakingų žmonių to tiesiog nepastebėjo.
Paties Boriso Dauguviečio asmenybės per daug nekomentuosiu, nes norint objektyviai įvertinti asmenybę, reikia įsigilinti į biografiją, kūrybą ir kitokias smulkmenas, iš kurių būtų galima spręsti, ar Dauguvietis buvo kolaborantas, ar ne. Tokiems tyrimams reikia laiko ir išmanymo, todėl šį darbą paliksiu kultūros istorikams.
Tačiau su sovietmečio laikotarpio kūrėjais, menininkais ir kitais meno atstovais yra tokia problema, kad jie yra savotiškoje „pilkojoje zonoje“, neskaitant tų, kurie priešinosi ir pirmaisiais okupacijos metais žuvo arba buvo ištremti, bei tų, kurie grubiai kolaboravo prisidėdami prie represinių struktūrų ar kitokiais būdais įtvirtindami okupaciją.
Patys pasišiukšlinome bei sudegėme įvertinę situacija per daug atsainiai, lengvabūdiškai, ir gal net neatsakingai.
Kalbant apie „pilkąsias zonas“, vieni prisitaikė ir plaukė pasroviui, kiti bandė išgyventi, o dar kitus cenzūravo arba pritempinėjo prie režimui palankaus vaizdo, ypač jei tie kūrėjai jau būdavo mirę. Panašiai buvo padaryta su Juliumi Janoniu, kai iš tragiško likimo jaunuolio buvo padarytas sovietinis stabas. Panašiai, ko gero, nutiko ir Borisui Dauguviečiui, nes tokios režimui nepatogios detalės, kaip auskaras ant biusto, tiesiog išgaravo.
Todėl šiuos menininkus reikėtų įvertinti iš naujo, jei tai dar nėra padaryta, kad paaiškėtų tikra autorių kūryba nuo cenzūros pakeistos – tam, kad būtų pasiektas objektyvumas. Taip pat reikėtų iš naujo įvertinti gatvių ir tam tikrų įstaigų pavadinimų klausimą, nes dalies kūrėjų vardai tam tikruose miestuose ir kraštuose turi ganėtinai minimalią reikšmę vietinei kultūrai ir identitetui.
Bet pereinant prie to, kodėl „mažas Stalinukas“ yra blogai ir nepriimtina? Man šiuo klausimu iš karto kyla paralelė su savo senelių žudiku. Kas būtų, jei mano šeimos namuose ant sienos kabėtų „mažo žudikėlio“ portretas. Būtų kažkas baisaus, nesuprantamo, ir, ko gero, gaučiau nervinį trūkį tiesiogine to žodžio prasme.
Net ir mažas Stalino siužetas turėtų būti mums nepriimtinas ir nepateisinamas, prisimenant „Didžius Stalino nuopelnus“ – Holodomorą, valymus, trėmimus ir kitokias represijas, pareikalavusias milijonų žmonių gyvybių. O kur dar 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Ribentropo ir Molotovo paktas, kuris tapo kertiniu akmeniu Antrajam pasauliniam karui.
Vien per trėmimus ir represijas Lietuvoje netekome šimtų tūkstančių gyventojų, ir turbūt nėra tokios lietuvių šeimos, kurios bent vienas giminaitis nebūtų sulaukęs kulkos į pakaušį arba „bilieto“ į Sibirą.
Tačiau nereikėtų pamiršti ir Karaliaučiaus krašto, kuris buvo beveik visomis prasmėmis sunaikintas ir kurio apie 40 proc. gyventojų, buvo laikomi lietuviais arba lietuvių / prūsų kilmės. Kitaip sakant, buvo naikinami ne tik vokiečiai, bet ir mūsų tautos broliai, todėl spalio 16 d. yra minima Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.
Kodėl „mažas Stalinukas“ yra blogai ir nepriimtina? Man šiuo klausimu iš karto kyla paralelė su savo senelių žudiku. Kas būtų, jei mano šeimos namuose ant sienos kabėtų „mažo žudikėlio“ portretas.
Suprantu, kad dauguma mūsų yra gimę jau po karo ir stalininio režimo, todėl kartais nesusimąstome apie visą siaubą, kurį regėjo arba patyrė mūsų seneliai, proseneliai, o gal net ir tėvai. Dėl to į šį laikotarpį pažvelgiame vangiai ir atsainiai, tarsi mūsų tai jau nebeliečia. Bet ar tikrai mes galime žiūrėti abejingai ir kuo ramiausiai pateisinti bei toleruoti tokio asmens siužetą viešumoje, kai jis tiesiogine prasme yra mūsų ir daugumos kitų tautų žudikas? Ar tikrai leisime sovietų okupacijai laimėti užmigdant mūsų sąžinę ir žmogiškumą?
Ir šioje situacijoje į keblią padėtį yra pastatyta ne tik Boriso Dauguviečio garbė, bet ir visų mūsų, biržiečių, garbė, ir ne tik garbė, bet ir žmogiškumas… Šioje situacijoje paaiškinamosios lentelės nepadės, kaip ir pirštų baksnojimas į kitus, ieškant kaltų.
Dar norėčiau pridurti ir apie sovietinius simbolius, kurių vis dar galima rasti ant geodezinių stulpelių ar net ant tam tikrų paminklų kapinėse. Paminklų neviešinsiu, nes tai palieku spręsti jų artimųjų sąžinei. Tačiau geodezinių stulpelių neaplenksiu. Galime ir šioje vietoje teisintis taip pat, kaip ir dėl medalio ant B. Dauguviečio paminklo. Tačiau visa kita sovietinė simbolika viešumoje taip pat turi neigiamą reikšmę.
Ar tikrai leisime sovietų okupacijai laimėti užmigdant mūsų sąžinę ir žmogiškumą?
Sovietų okupacija atnešė ne tik represijas ir negrįžtamą tautiečių praradimą, bet ir grąžino mūsų visuomenę į savotišką baudžiavą: atimtas privatus turtas, žmonės suvaryti į kolūkius priverstiniam darbui, o galimybės laisvai priimti sprendimus savo gyvenime tapo labai ribotos. Mes ir dabar dažnai laukiame, kad kas nors už mus priimtų mūsų gyvenimo sprendimus arba ką nors duotų „iš aukščiau“. Panašiai buvo ir prieš šimtmetį metų, kai darbo buvo, tačiau žmogaus gyvenimą spręsdavo ponas. Toks mąstymas veda tik į stagnaciją, todėl privalome nusimesti ir baudžiavinį jungą, primestą mums sovietų.
Nenoriu nieko įžeisti ar apkaltinti kolaboravimu ar prosovietinėmis pažiūromis. Bent jau savo aplinkoje tokių žmonių nematau. Tačiau, kai mus kaltina prorusiškumu, reikėtų prisiminti, kad du biržiečiai jau yra paaukoję savo gyvybes Ukrainos kare. Jei būtume tokie sovietiniai, tokių aukų, ko gero, nebūtų. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad 50 metų okupacijos nepaliko savo padarinių ir nepadarė žaizdų, kurių nereikėtų gydyti. Būtent B. Dauguviečio atveju padarytos klaidos ir suklupimai yra gera pamoka ateityje į tokias situacijas žvelgti atsakingiau ir nenumoti ranka, nes ateityje mes irgi galime tapti tik skaičiais statistikoje, į kuriuos bus pažvelgta atsainiai.
Tadas Verkelis
