Birželio mėnuo, ko gero, nešioja tragiškiausią lemties antspaudą mūsų tautos XX a. istorijoje. 1940 metų birželio 15-ąją į šalį žengia okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė, šalis de fakto praranda valstybingumą. Po metų, 1941 metų birželio 14-ąją, prasideda pirmieji masiniai gyventojų trėminai. Ir net 1941metų Birželio sukilimas, didvyriškas bandymas ginklu atkurti valstybę, iš esmės baigėsi tragiškai, nes nepavyko pasiekti didžiojo tikslo.
Penktadienį Lietuva ir Biržai minėjo Gedulo ir Vilties dieną – dieną, kada 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Vyko renginiai, susitikimai ir minėjimai, skambėjo kalbos, plazdėjo vėliavos ir žvakučių liepsnos.
Tačiau šiandien su didžiausia pagarba tremtiniams, jų vaikams ir anūkams, minėjimų ir renginių organizatoriams norisi kalbėtis ne apie juos, o apie šios dienos prasmę. Prasmę, kurią dabar neša temtiniai, tačiau ką ši diena neš jų anūkams ir proanūkiams? Ar gebėsime išsaugoti šios simbolinės dienos giluminę reikšmę, ar sugebėsime joje sukoncentruoti visą tautos tragedijos mastą, kai nebeliks gyvų liudininkų? Juk, perfrazuojant knygos apie tremtį autorę Jurgą Vilę, kiekvienai kartai obuoliai kvepia kitaip. Kas gali būti tas bendras vardiklis, leidžiantis bent tikėtis, kad viena tragiškiausių Lietuvos valstybės patirčių, jos poveikis mūsų tautai bus teisingai įvertintas ir suprastas dabartinės bei ateinančių kartų.
Toks nerimas išlieka. Karas Ukrainoje dar kartą privertė naujai pažvelgti į tremtį – ji šalia. Praėjo aštuoni dešimtmečiai, o priešas nepasikeitė, dabar jis niokoja Ukrainos žemę ir žmones.
Metodai tie patys, gal kiek rafinuotesni, bet esmė ta pati – šeimos draskomos, vaikai atskiriami, viliantis iš jų išauginti mankurtus, nepažįstančius savo tautos ir tėvynės, tik klusniai vykdančius šeimininko valią.
Ką sukoncentruosime ateičiai Gedulo ir Vilties dienos turinyje? Gal pirmiausia istorinę atmintį, kad tai būtų patikimas atspirties taškas ir laikmečio sukūriuose besiblaškančiam žmogui, ir valstybei. Antra, skaudžios praeities pamokos ir aukos turi suteikti stiprybės kovai už teisybę, laisvę, kartu suvokiant, kad pergalė galima tik mums esant vienybėje.
Viliuosi, kad tai regėjau priesaikos žodžius tariančių jaunųjų šaulių akyse prie koplytstulpio tremtiniams buvusioje Biržų geležinkelio stotyje, kad tai pasklis kartu su galingais Biržų „Saulės“ gimnazijos choro „Solis Ortus“ balsais, rašytojos Jurgos Vilės knyga „Sibiro haiku“ ir panašiomis moderniomis sklaidos priemonėmis. Manau, kad obuoliai kiekvienai kartai kvepės skirtingai, tačiau visada – lietuviškai. Nes, kaip sakė „Sibiro haiku“ herojus: „Obuoliai – tai Lietuva“. Ir tepalaiko mus viltis ir tikėjimas.