Dar kartą apie Boriso Dauguviečio paminklą su Stalinu atlape ir manipuliacijas. Tikrai nežinau, iš kur XXI a. randasi toks aklumas? Tai sovietinės sąmonės trauma ar tiesiog patogus, paviršutiniškas vertinimas? Baimė pripažinti klaidą? Beldžiuosi į kultūrinę atmintį. Palyginkime dviejų kūrėjų, kilusių iš Biržų, laikyseną ir likimą.
Borisas Dauguvietis (1885-1949) ir Balys Sruoga (1896-1947) – dvi ryškiausios, maištingiausios, originaliausios tarpukario teatrinio gyvenimo asmenybės. Jie formavo lietuvišką teatrą, skonį, tradiciją, nors turėjo skirtingą viziją. Vis dėlto kartu dirbo Kauno valstybiniame teatre, kartu buvo boheminio gyvenimo legendos garsiojoje Konrado kavinėje. Abu labai daug nusipelnė, kurdami lietuvišką teatrą, vaidybos mokyklą, kultūrinę spaudą. Laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje! Sako, jie dažnai kalbėdavo apie Biržus…
Balio Sruogos gyvenimo tragizmas
Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, kurioje kalėjo dvejus metus, 1945 m. per kelis mėnesius Birštone parašė įžymųjį (dabar!) romaną „Dievų miškas“. Be sveikatos, ankantis, vienišas, prasilenkęs su žmona ir dukra.
Tais pačiais 1946 m., kai B. Sruoga kaunasi ir pralaimi dėl „Dievų miško“, bičiulis žemietis B. Dauguvietis pastato lietuviškoje scenoje M. Gorkio pjesę „Priešai“, kuri tampa socialistinio realizmo etalonu.
Tas rašymas buvo kaip terapija – bandymas išsivaduoti iš patirto pragaro, likusio galvoje ir sieloje. Deja, 1946 m. spalio 1-2 d. vykusiame rašytojų suvažiavime romanas sovietinių ideologų buvo sutaršytas, B. Sruoga apkaltintas buržuazine ideologija, nepagarba kaliniams. Jiems, matote, pritrūko sovietinio heroizmo! Įvairūs istorijos šaltiniai liudija, kaip žilagalvis profesorius drebančiomis rankomis skaitė atgailos žodžius. Po metų Balys Sruoga mirė, taip ir neišvydęs savo knygos, pribaigtas sovietinės šizofrenijos. Beje, jeigu „Dievų miškas“ būtų išleistas 1946 m., tai būtų pirmas tokio pobūdžio kūrinys Europoje – apie kančią, nužmogėjimą kalbantis su ironija, sarkazmu, groteskiškai. Kai jau jokie gražūs žodžiai nebepadeda. Cenzūruotas romanas išleistas tik 1957 m.
Beldžiuosi į kultūrinę atmintį. Palyginkime dviejų kūrėjų, kilusių iš Biržų, laikyseną ir likimą.
Boriso Dauguviečio išlikimo strategija
Tais pačiais 1946 m., kai B. Sruoga kaunasi ir pralaimi dėl „Dievų miško“, bičiulis žemietis B. Dauguvietis pastato lietuviškoje scenoje M. Gorkio pjesę „Priešai“, kuri tampa socialistinio realizmo etalonu. 1947 m. už tai gauna aukščiausią apdovanojimą – Stalino premiją. Už Gorkį Lietuvoje. 1947-1949 m. jis – LTSR AT deputatas (čia tiems, kurie vis siūlo nepainioti kultūros ir politikos). Būtent už tai sukurtas jo biustas, neradęs vietos Vilniuje, atvežtas į Biržus. Sovietams kūrėjas buvo reikalingas kaip vėliava.
Beje, ir „Žaldokynė“ buvo cenzūruota, sovietinės ideologijos intarpai išimti tik 1995 m.
Labiausiai siutina tie „kaip aš myliu B. Dauguviečio kūrybą, mes irgi penkiasdešimt metų gyvenom sovietiniam laike“. Bet mes gavom laisvės ir tiesos galimybę, ir B. Dauguvietis nusipelnė pagarbos už savo veiklą ir kūrybą Nepriklausomoje Lietuvoje, o ne sovietinio biusto dėl Stalino premijos nulipdytą.
Aš labai myliu Lietuvą ir Borisą Dauguvietį, jeigu ką
Labiausiai siutina tie „kaip aš myliu B. Dauguviečio kūrybą, mes irgi penkiasdešimt metų gyvenom sovietiniam laike“.
Bet mes gavom laisvės ir tiesos galimybę, ir B. Dauguvietis nusipelnė pagarbos už savo veiklą ir kūrybą Nepriklausomoje Lietuvoje, o ne sovietinio biusto dėl Stalino premijos nulipdytą.
Belieka priminti garsiąją Balio Sruogos ištarmę savo tarnaitei: „Kai numirsiu, žiūrėk trijų dalykų: kad karstas nebūtų per trumpas, kad kokardą po kaklu parištų ir kad prie Cvirkos nepalaidotų“.
Labai vertinu jo kultūrinį palikimą. Ir tradicinis teatrų festivalis „Žaldokynė“ yra tinkamas įamžinimas. Borisas Dauguvietis yra Lietuvos ir Biržų kultūros atmintyje. Belieka priminti garsiąją Balio Sruogos ištarmę savo tarnaitei: „Kai numirsiu, žiūrėk trijų dalykų: kad karstas nebūtų per trumpas, kad kokardą po kaklu parištų ir kad prie Cvirkos nepalaidotų“.
Taip atsisveikina didieji, originalieji, net ir kančios, neteisybės išsekinti. Ar B. Dauguvietis būtų patenkintas šiuo stabu, stovinčiu Biržuose? Ar?!
