Panašios, o turbūt ir šiurpesnės istorijos ar jų fragmentai vis dar gyvena senų komodų stalčiuose, aptrintuose ir aplūžusiuose „čemodanuose“, dulkančiuose sandėliukuose ar baigiančių gyvenimą kaimo sodybų palėpėse. Nesuskaičiuojama daugybė jų pabiro pelenais, skutais, sugraužtos pelių ar užartos melioratorių vikšrais, niekam nepapasakotos virto akmeniu ir žole kartu su jas nešiojusiomis širdimis. Tokia laiko tėkmės ir mūsų abejingumo kaina. Ir tik maža dalis jų tapo giminės relikvijomis, perduodamomis iš lūpų į kitos kartos atmintį, kartais įkūnytomis į vienintelį išlikusį dar tą žmogų regėjusį daiktą.
Tokios mintys kilo, praėjusį ketvirtadienį klausantis Biržų Jurgio Bielinio bibliotekoje kalbėjusio Europos parlamento nario, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio. Parlamentaras čia pristatė tremtinių laiškų parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“, skirtą masiniams trėmimams, vykusiems 1941 m. birželio 14–18 dienomis. Profesorius viešai pristatė jo močiutei Antaninai Mažylienei iš tremties rašytus giminaičių ir pažįstamų žmonių laiškus. Tarp jų – ir A. Mažylienės susirašinėjimas su bičiule, Lietuvos prezidento, signataro Aleksandro Stulginskio žmona Ona.
„Antrojo pasaulinio karo aplinkybės – skaudus ir dramatiškas mūsų tautos gyvenimo puslapis. O pastarųjų mėnesių įvykiai parodė, kad visa tai, apie ką mes kalbėjome kaip apie nebeįmanomą dalyką mūsų kartai, vėl kartojasi. Vėl girdime apie karą, žudymus ir tremtis Ukrainoje“, – pradėdamas susitikimą sakė L. Mažylis.
Prof. L. Mažylis su biržiečiais pasidalino itin jautriomis tremtyje ilgus metus gyvenusių giminaičių istorijomis, papasakojo, kaip susiklostė jų likimai.
Trėmimai į Sibirą aplenkė jo senelius ir tėvus, tačiau jų neišvengė močiutės sesers vaikai: dukra Petronėlė Sirutytė-Lastienė ir du sūnūs – Juozas Sirutis ir Jonas Sirutis.
„Tokia moteris, kaip Petronėlė Sirutytė-Lastienė, negalėjo būti nuošalyje. Vokiečių okupacijos metais dalyvavusi antinaciniame pasipriešinime, slėpė žydų vaikus. Sugrįžus sovietams, įsitraukė į pasipriešinimą naujiesiems okupantams. P. Sirutytė-Lastienė drauge su teisininku prof. Tadu Petkevičiumi bei Lietuvos nepriklausomybės akto signataru ir diplomatu Petru Klimu parengė memorandumą, atsišaukimą į Vakarų valstybių – Didžiosios Britanijos ir JAV – vadovus, siekdami informuoti pasaulį apie padėtį Lietuvoje. Visi buvo suimti, nuteisti ir ištremti. P. Sirutytė išsiųsta į Vorkutos lagerį“, – sakė L. Mažylis.
Tragiška ir net kiek mistiška Jono Siručio ir jo šeimos istorija. Atskirtas nuo šeimos, mirė lageryje. Sibire mirė jo trimetis sūnelis Jonukas. Palaidoti Laptevų jūros pakrantėje jie, atrodo, buvo pasmerkti amžinai nebūčiai. Tačiau prieš tris dešimtmečius, jau Sąjūdžio laikais, Lenos deltoje keliautojas pamatė iš amžinojo įšalo išplautą karstelį su, kaip jam pasirodė, lietuviškais rašmenimis. Tuomet jau buvo prasidėjęs tremtinių palaikų pargabenimas į Lietuvą. Žmogus paskambino į Kauno sąjūdžio būstinę, taip žmona Onutė Sirutienė sužinojo apie atrastus sūnaus palaikus – dabar jie ilsisi kapinėse.
Daugiausia su teta A. Mažyliene susirašinėjo jos sūnėnas Juozas Sirutis. Pasak europarlamentaro, nors dėdė ištvėrė ilgus ir sunkius metus tremtyje, J. Sirutis į Lietuvą niekada negrįžo – pasibaigus jam skirtai bausmei lageryje, apsigyveno dabartiniame Kazachstane. Čia vedė, susilaukė dviejų vaikų. „Kad mano močiutė jam gyvenime buvo be galo svarbi, rodo tai, jog dukrelę, kuri yra mano bendraamžė, pavadino Antanina – mano močiutės vardu. Su ja mes esame ne kartą susitikę: ji net studijavo Kaune mediciną. Tačiau dėdė į Lietuvą negalėjo grįžti nuolatos gyventi. Iš laiškų matyti, kaip tai jam buvo skaudu. Kai jau atrodė, kad gyvenimas tremtyje lengvėja, staiga atėjo suvokimas, kad į gimtinę vis tiek negalės grįžti…“ – pasakojo prof. L. Mažylis.
Jis kalbėjo apie tai, ką šie žmonės rašė laiškuose, kokie buvo jų lūkesčiai ir norai, kuo galėjo juos paremti senelių šeima.
Iš savo tėvo paveldėtus laiškus L. Mažylis nutarė eksponuoti viešai. Jis sakė, jog nuolatos turime priminti visuomenei šias tragiškas tautos patirtis – kai vyko bandymas ją sunaikinti, kai buvo sugriauti šimtai tūkstančių likimų, žuvo vaikai ir moterys, vyrai ir seneliai. Dabar tuos pačius tikslus bei brutalius metodus, žiaurumą, neapykantą matome Ukrainoje. Ir viso to vykdytoja – ta pati valstybė Rusija, kurios veikime, metoduose ir gyventojų sąmonėje, anot L. Mažylio, per tuos aštuonis dešimtmečius niekas nepasikeitė.
Europarlamentaras Biržų savivaldybės J. Bielinio bibliotekai dovanojo dvi savo knygas – politinius dienoraščius „Fuksai Europoje“ bei „Europos pusdiplomis“
