Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos pirmojo aukšto fojė puošia 72 laidos abiturientės Aistės Rauduvytės sukurta freska „Soliaro mozaika“. Šiuo metu menus studijuojanti mergina sako, kad kelias į juos prasidėjo gimtajame Mockūnų kaime.
Padaryti tokią mozaiką nepakanka vien tik laiko. Reikia idėjos, medžiagų, kantrybės.
Idėjų savo darbui Aistė sėmėsi iš meno istorijos, Jono Strielkūno ir Balio Sruogos kūrybos. Gimnazistės darbe – saulės, ugnies, vėjo simboliai. Saulė simbolizuoja degimą, aukščiausią kosminį protą, gyvybę, simbolinį prisikėlimą.
Aistė apie savo darbą
„Man šis kūrybinis procesas buvo didžiulis iššūkis. Užsimojusi padaryti ganėtinai didelę freską, turėjau skirti tam daug laiko, tad turėjau išmokti jį planuoti.
Perkelti eskizą ant sienos nebuvo sudėtinga. Dirbdama didžiausią dėmesį skyriau rankoms. Buvo svarbu jas pavaizduoti taisyklingai, kuo panašesnes į tikro žmogaus. Vis tobulinant baltu glaistu rankų forma dirbant nuolat kito.
Mozaikos kūrimo pradžia, plytelių dėliojimas ir derinimas buvo gana sėkmingas ir ramus darbas, nepaisant to, kad teko užpildyti didelį plotą. Plytelių tarpų užpildymas glaistu ir faktūros dailinimas buvo sudėtingesni dalykai. Freskoje atsirado ir nemažai improvizacijos, kūrinį pavertusios dar artimesnį būtent man. Džiaugiuosi, kad sugebėjau išpildyti savo lūkesčius ir net dar daugiau.
Sukurta freska didžiuojuosi ir tikiu, kad tai taps mokyklos puošmena“.
Kantriai – be dejonių ir skundų
Aistės darbo vadovė – dailės mokytoja metodininkė Jūratė Pranciliauskienė.
„Aistė atsiskleidė būtent egzamino darbo metu. Šiam procesui ji tikrai nuoširdžiai atsidavė.
Užteko kantrybės parengti pluoštą idėjų, kol galiausiai, šiek tiek pakreipiant, susiformavo galutinė idėja.
Darbui Aistė kantrybės taip pat nepritrūko. Piešinys ant sienos, paskui plytelių skaldymas, dažymas, klijavimas, faktūrų formavimas ant sienos. Vis galvojau, ar ji susitvarkys su šia didele užduotim. Manau, Aistės užsispyrimas, kantrybė ir atsakingumas davė būtent šį rezultatą. Juk dar ir keramikos teko palipdyt. Niekad ji nesiskundė. Nedejavo.
Manau, ši puiki savybė – atkakliai siekti tikslo – gyvenime Aistei dar daug kur padės. Ji – šaunuolė!“ – kalbėjo dailės mokytoja.
Pasak Vabalninko Balio Sruogos sako gimnazijos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Dalios Baltrušaitienės, tikrai verta pasidžiaugti tokiu kruopščiu darbu ir pasididžiuoti, kad jį sukūrė gimnazijos abiturientė.
Aistės kurta freska kasdien gali džiaugtis jos tėtis Vytautas Rauduvė, gimnazijoje dirbantis vairuotoju.
Iš susikurto vaikystės pasaulio
Kaip klostėsi Aistės kelias iš gimtojo Mockūnų kaimo į meną, jo studijas?
„Menas visada buvo šalia manęs, o tai, kad studijuosiu su menu susijusią specialybę, nebuvo naujiena nei man, nei mano šeimai. Buvau tas keistas, „prie meno“ vaikas, pakankamai uždaro būdo. Didžiausia to priežastis – noras gyventi vaikiškai nerūpestingą gyvenimą, tad būdavo daug lengviau susikurti savo pasaulį ir egzistuoti jame. Gyvenimas kaime tikrai prisidėjo prie kūrybinės laisvės, kadangi kaimo populiacija ganėtinai maža, jame draugų neturėjau. Tad viskas, ką susikurdavau, buvo tik mano.
Augant susidomėjimą menais skatino mano mama Aiva. Knygomis nukrautos lentynos, bibliotekos buvo mūsų su mama kasdienybė. Noriai ji mane vesdavosi ir į klasikinės muzikos koncertus bei knygų pristatymus. Nelabai suprasdavau kodėl, bet tai padėjo suformuoti mano požiūrį į meninio gyvenimo aspektus. Mokykloje labai mėgau istorijos pamokas, tad didėjo susidomėjimas ir meno istorija. Jau paskutiniais mokslo metais, svarstydama apie specialybę, buvau „nusižiūrėjusi“ ir labai susidomėjusi dailėtyros ir kuratorystės studijomis.
Dabar esu Vilniaus dailės akademijos pirmakursė. Pastarieji keli mėnesiai buvo nemažas, tačiau įveikiamas iššūkis.
Didelę motyvaciją jaučiu iš dėstytojų, gerai žinomų menotyrininkų. Nemažą kūrybinę laisvę suteikia pati akademija, kadangi galiu gilinti ne tik meno istorijos žinias, bet ir pati užsiimti kūryba“, – sako kelią į meno studijas pradėjusi vabalninkietė.
