Biržietį pilotą, vaikų sklandytuvų instruktorių, baikerį ir šimtametį ąžuolą prakalbinti mokantį meistrą Giedrių Čepaitį vis dažniau galima rasti neseniai šeimos įsigytoje sodyboje senų medžių apsuptame Šlepščių kaimo Kvietkelių vienkiemyje. Praėjusio šimtmečio pradžią menanti vieta meniškos prigimties žmogų ne tik paslepia nuo kasdienio šurmulio, bet ir augina svajonių sparnus, nunešiančius į ateitį.
Nuo mopedo iki lėktuvo
Spaudos ir televizijos dėmesio paskutiniuoju metu nestokojantis Giedrius Čepaitis sužvaigždėti neketina. Panevėžyje, vadinamajame Rožyne, gimęs būsimasis sklandytuvų instruktorius ir medžio meistras sako, jog savo gyvenimą dalijantis į du tarpsnius – iki trisdešimties ir po trisdešimties. Jaunystėje traukęs vakarėlių šurmulys jau toli praeityje. Išliko tik meilė motociklams ir lėktuvams.
Su šypsena Giedrius prisimena, kaip būdamas devynmetis vaikas nusipirko nevažiuojantį mopedą ir, pasitardamas su tėčiu, draugų bei kaimynų padedamas, jį susiremontavo. Iki tol neturėjęs nė mažiausio supratimo apie variklius, suvirinimo aparatus, netrukus tapo mažu meistreliu, juolab kad tėvelio dirbtuvėse buvo galima rasti įvairiausių įrankių.
Dvylikametis jau „pavirindavo“ bagius (lengvuosius vienviečius automobilius be kabinos), gokartus (mikrolitražius lenktyninius automobilius), o keturiolikmetis dairėsi seno motociklo „IŽ Jupiter“, aštuoniolikmetis įsigijo tikrą „Britvą“ – lenktyninį motociklą. Kurį laiką net bandė užsidirbti pinigų gamindamas detales, pagražinimus motociklams.
Meilė šiai technikai išliko iki šiol (Giedrius yra panevėžiečių motoklubo „Iron X MC“ narys), tik dalį jos pasiglemžė aistra aviacijai. Dabar G. Čepaitis šeimyną pakviečia sėstis į motociklą arba pakilti į dangų su lėktuvu PZL-104 Wilga.
Aviacijai atiduoti du dešimtmečiai
Giedriaus tėtis Stanislovas Čepaitis dirbo instruktoriumi Panevėžio Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykloje, tad trylikametį sūnų irgi atsivedė į aerodromą. Giedrius prisimena, kaip iš pradžių tik važinėjosi, pratinosi prie vairavimo. „Pirmametis yra pirmametis, nesvarbu, jog tėvas instruktorius,“ – sako Giedrius. Sulaukęs šešiolikos vaikinas jau pakilo pasigalynėti su vėjais mokomuoju dviviečiu sklandytuvu L-13 „Blanik“.
Visi savaitgaliai nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro tais metais prabėgdavo aerodrome. Labai norėjosi skraidyti. Giedrius Čepaitis 2005 metais tapo vaikų aviacijos instruktoriumi.
Pasikeitus Panevėžio aeroklubo viršininkui, vaikinas atvažiavo į Biržus ir greitai bendrą kalbą rado su aeroklubo instruktoriumi, sklandytoju ir lakūnu Gediminu Venckumi. Netrukus Giedrius čia sutiko ir būsimą žmoną Enriką ir „patapo biržiečiu“.
Lėktuvą „Wilga“ Giedrius pilotuoja jau 24-ąjį sezoną. Vaikai mokyti ir Biržuose, ir Pasvalyje, ir Kaune. Gaila, bet manoma, jog nuo šių metų rugsėjo 30-osios jaunųjų aviatorių mokyklos nebeliks – vykdoma reorganizacija. Aviacija – brangus sportas.
Ar negaila skirtis su vaikais, su jau įprastu jaunųjų sklandytojų mokymu? Giedrius sako, jog „ir taip, ir ne. „Gaila, kad mokyklą gali uždaryti. Bet gyvenime būtini pokyčiai“, – kalba jis. Skraidyti Giedrius nemeta, o šįmet savo tautiečius nudžiugino visa vainikuojančiu skrydžiu – į dangų pakilo tėčio, konstruktoriaus Stanislovo Čepaičio sukonstruotu orlaiviu „Henry Farman III“, kuris yra sukurtas pagal 1908 m. brėžinius, paliktus prancūzo Henrio Farmano. Giedriaus tėtis šį lėktuvą konstravo daugiau nei penkiolika metų.
„Ąžuolas niekada nesibaigs“
Dar viena Giedriaus aistra – šimtametis ar tūkstantmetis ąžuolas. Supratimo apie šį kietmedį niekada neturėjęs pilotas ir baikeris su juo susidūrė tuomet, kai nutarė įgyvendinti žmonos svajonę – įkurti kavinę Kupiškyje.
Šeimai išsinuomojus patalpas svarstė, kaip jas pagražinti. Ieškota senų kavamalių, virdulių, šviestuvų ir seno ąžuolo… Metalo likučius dirbtuvėse pamažu ėmė keisti senas medis.
Dabar Giedrius neabejoja, jog „ąžuolas niekada nesibaigs“. Jo ieško išnykusiose sodybvietėse, iškasa iš pelkių, durpynų, kur jis būna pragulėjęs ir šimtus, ir tūkstančius metų. Siekdamas nusipirkti, kabina skelbimus kaimų informacinėse lentose, publikuoja spaudoje, internete. Jau žinomu meistru tapęs G. Čepaitis sulaukia pasiūlymų pirkti senus balkius, dvarviečių, malūnų statyboms naudotus rąstus. „Kiek daug matęs toks medis!“ – gėrisi Giedrius.
Tokie radiniai džiovinami, smėliuojami, šveičiami mini įrankiais, šepetėliais, poliruojami, kol meistro akį nudžiugina kieta, sveika mediena. Tuomet galvojama, kur ją pritaikyti, nepažeidžiant natūralių formų.
Į pagalbą Giedrius pasitelkia ir kalvius – jų metalo darbus bei patarimus. Per porą metų dienos šviesą išvysta su niekuo nepalyginami baldai, išskirtinio dizaino namų puošmenos: stalai, suolai, lentynos, veidrodžiai, pakabos, balkiai, vyno butelių laikikliai, šviestuvai, skulptūros.
Giedrius su meile pasakoja apie tai, kur rado medieną, kaip ją ruošė ir kaip svarstė, ką galėtų pagaminti. Jis pasidžiaugia, kad prie pirmųjų kūrinių prisidėjo ir tuomet keramiką suradusi dukra Rusnė. Mugėse, parodose lankytojų akys nepraslysta pro vienetines skulptūras – jūrų arkliuką, gervę, pelkių senį, slenkantį išgąstį, poną varną, raguotąją, termiką, Ikarą ar burlaivį. Skulptūros vienetinės, ir norėdamas kitos tokios nesukursi.
Sunkiausiu (140 kg) ir sudėtingiausiu savo darbu Giedrius laiko ąžuolinį stalą, savo „Skylėtąjį gigantą“, kuris kasmet vykstančioje parodoje „Baldai Interjeras Dizainas“ 2019 metais „GR ART“ studijos įkūrėjui G. Čepaičiui pelnė „Publikos geriausio“ prizą.
Giedrius Čepaitis puoselėja svajonę – savo darbus parodyti Prancūzijos gyventojams, kurie labiau vertina prikeltą, atnaujintą medieną. Paryžiuje kasmet organizuojamos parodos, kur viena salė skiriama panašaus pobūdžio darbams.
Giedrius teigia savęs nevadinantis menininku, greičiau laikantis amatininku, nes kuriantis tam, kad parduotų, uždirbtų ir galėtų investuoti į sodybą…
Paviliojo vienkiemio ramybė
„Skraidymas ir meilė motociklams yra pomėgis, lydintis nuo paauglystės“, – sako Giedrius. Ir tuoj pat prisipažįsta dabar daugiau gyvenantis mintimis apie medį, šimtmečius ar net tūkstantmečius menantį ąžuolą ir sodybą, kurioje matantis save laimingą.
Seniau, pasak Giedriaus, apie gyvenimą kaime pasvajodavo žmona Enrika. Prasidėjus pandemijai, paskelbus karantiną, visai šeimai atsirado daugiau laiko ir noro ieškoti ramaus kampelio. Iš pradžių dairytasi mažesnės sodybėlės. Visą mėnesį šeima kasdien važiuodavo pasižiūrėti į rajono vienkiemius, bet vis nerado savojo.
Kvietkeliuose akį patraukė seni mediniai ir moliniai statiniai, kalnelis prie trobos, medžių gausa. „Visada viliojo senovė, o čia jos buvo apstu“, – atviravo G. Čepaitis. Beliko susirasti šeimininkus ir tartis, ar galima būtų įsigyti.
Giedrius neslepia, jog būta ir dvejonių: „Ar pajėgsiu, ar padarysiu? Bet jas greitai nustelbė noras gyventi malonioje aplinkoje, perspektyva kada nors organizuoti kokius nors renginius, pavyzdžiui, poezijos vakarus. Juolab kad ir buvusių gyventojų giminės istorija tam būtų geru pamatu. Menininko akis įžvelgė, kaip atrodys šimtametis namas, jo langai, kai apgenės medžius, nušienaus pievas. Viliojo ir mintis ateityje čia persikelti dirbtuves iš Biržų ir Panevėžio. O kad sodybą būtų galima toliau gražinti, pasvajota užsidirbti iš kaimo turizmo.
Daug nelaukiant imtasi veiklos. Dar nenusipirkus sodybos, pradėta joje tvarkytis. Visa šeima sparčiai kibo į darbus ir su kiekviena diena vis labiau sodyba juos priėmė į savo glėbį. Nėra abejonių – sodybą įkūrę ar ją puoselėję buvę šeimininkai būtų laimingi: seni pastatai po truputį prikeliami naujam gyvenimui, saugomi taip branginti seni daiktai, atsakingai genimi medžiai, paukščiams keliami inkilai, saugomos lizdavietės, o akmenų krūvelės priima retų rūšių driežiukus bei varles. Vietą randa ir žalčiai, visų džiaugsmui sodybos nepalieka šikšnosparniai, pelėdos ir voverės. Nenuostabu, jog ir mažasis Čepaičių sūnus Algirdukas jau kuria vaikiškus planus apie nevaikišką ateitį Kvietkelių vienkiemyje.
Šeimininkai tvirtina, jog patyrus vienkiemio ramybę būtų sudėtinga gyventi didmiestyje. Giedrius Čepaitis mano, kad daug žmonių norėtų gyventi kaime, tačiau nedrįsta, jiems baugu išeiti iš vadinamosios komforto zonos.
Pasiteiravus, kaip galima rasti laiko krūvai darbų, Giedrius nedvejodamas atsako: „Užsikuri ir randi laiko nors ir penkiems užsiėmimams. Tikiu savo minčių energija. Jei nori, tai planuoji, svajoji, darai ir tau pavyksta“.
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio G. Čepaičio šeimos albumo
