Biržų tremtiniai paminėjo 75-ąją didžiosios tremties sukaktį. Į renginį atėjo nedidelis pulkelis, kuriame nebuvo nei rajono vadovų, nei partijų lyderių, išskyrus konservatorius. Nepasirodė ir šauliai, kurie paprastai būna ne tik patriotiniuose, bet ir įvairaus pobūdžio renginiuose.
Liūdnu ženklu naujųjų laikų Lietuvos istorijoje pažymėtas gegužės mėnuo. Prieš 75 metus, gegužės 22-23 dienomis, sovietiniai okupantai vykdė didžiausią Lietuvos gyventojų deportacijos operaciją, kurios kodinis pavadinimas buvo „Vesna“ (Pavasaris). Siekiant išlaikyti paslaptyje pasirengimą trėmimams ir išvengti gyventojų panikos ir slapstymosi, masinės deportacijos buvo užšifruojamos nekaltais pavadinimais. Tokią praktiką sovietinis saugumas perėmė iš savo „ginklo brolių“ – nacistinės Vokietijos represinių tarnybų (gestapo, SD, SS), kurios baudžiamąsias akcijas irgi koduodavo sentimentaliais vardais. 1948 metų trėmimai vadinosi „Vesna“, 1949 metais – „Priboj“ (Bangų mūša), 1951 m. – „Osen“ (Ruduo).
Lyginant su 1945 – 1946 metų trėmimais, 1948 metų deportacija apėmė daug platesnį rezistenciją remiančių šeimų (sovietinio saugumo požiūriu) ratą. Iš viso ištremta apie 40 tūkst. žmonių.
Tremtinius vienijanti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą šią sukaktį minėjo visame krašte, aikštėse ir prie paminklų. Biržų krašto tremtiniai rinkosi simbolinėje ir jau, galima sakyti, sakralinėje vietoje – buvusios Biržų geležinkelio stoties teritorijoje prie tautos tremčiai atminti skirto koplytstulpio. Daugeliui iš jų kelionė į nežinią prasidėjo čia.
Garbaus amžiaus vyrai ir moterys rinkosi prie koplytstulpio paminėti ir prisiminti atšiauriuose kraštuose praleistą vaikystę ir jaunystę, amžinai ten likusius artimuosius ir draugus. Tremtinio žymė tarsi įdagas lydėjo šių žmonių gyvenimą sovietmečiu. Kaip ir tėvų trobos, į kurią, grįžęs iš Sibiro, neturėjai teisės įžengti, vaizdas.
Rinkosi jie į renginį niekieno neliepiami, vedami širdies balso ir pareigos išėjusiems tremties broliams ir seserims jausmo.
Kasmet mažėja šių žmonių pulkas, bet nepalūžta jų dvasia. Jie geriau nei kas kitas žino, kas yra okupantas ir ko iš jo galima tikėtis.
Todėl ir kalbos prie paminklo buvo nelinksmos.
Ne, jie nesipiktino, kad šią datą, jos tragišką vertę visiškai ignoravo naujoji Biržų valdžia. Atėjo tik Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai priklausantys savivaldybės tarybos nariai. Ir čia pat kirba bjauri mintis – ar ir jie būtų atėję, jeigu jų ilgametė lyderė Irutė Varzienė nebūtų tremtinė?
Tremtiniai savo kalbose neaimanavo, nieko neprašė. Jie tik liūdnai apgailestavo, kad nebėra bendros kalbos tarp bendraminčių, kad kita patriotinė organizacija – Biržų šauliai – nebepalaiko ryšio su tremtiniais.
„Daugelį metų partizanų kovų ir tremties atminimo ženklais rūpinosi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyrius. Labai gaila, kad jaunieji šauliai dabar duoda priesaiką, lanko atmintinas vietas, bet be tremtinių. Keistai man atrodo ta situacija, kai minima tremtis, bet be tremtinių“, – kalbėjo savivaldybės tarybos narė I. Varzienė.
„Štai Biržų šauliai ir jaunieji šauliai rinkosi priesaikai šventoje mums vietoje – partizanų kapavietėje Švyturio gatvėje. Rinkosi jie ir čia, prie koplytstulpio. O mes apie tai sužinome tik iš spaudos, niekas mūsų į šį renginį nepakvietė, nors daug metų veikėme drauge. Labai negera dūšioje pasidarė. Skauda širdį, kad 30 metų dirbę, ieškoję, statę paminklus ir juos prižiūrėję, dabar liekame kažkur paraštėje“, – su apgailestavimu sakė buvusi ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė Danguolė Žiukienė. Ji prisiminė tremtinių veiklos pradžią, partizanų žūties ir palaidojimo vietų paiešką bei įamžinimą drauge su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistais.
„Negirdėjau aš naktį į duris besibeldžiančių stribų ir kareivių, negirdėjau traukinio ratų dundėjimo, nemačiau mirštančių bendrakeleivių. Aš gimiau jau ten. Ir vaikystėje girdėjau apie kažkokią paslaptingą tėvynę, kurioje yra obuolių. Ir kad jų kartais atsiunčia – tokių didelių ir skanių skanių“, – apie Sibire prabėgusią vaikystę kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkas Vytautas Linkevičius. Kalbėdamas apie dabartį, V. Linkevičius minėjo visuomenės susiskaldymą, kaip didelį pavojų šalies gebėjimui priešintis.
Trumpai kalbėjo savivaldybės tarybos nariai Dalius Barkauskas bei Arūnas Anskinas. „Mes to laikmečio nematėme ir neprisimename, žinome apie jį tik iš pasakojimų. Esame šeimoje sau prisižadėję išsaugoti tą įstorinę atmintį ir perduoti savo vaikams, kad tikrieji didvyriai būtų neužmiršti ir būtų gerbiami“, – sakė D. Barkauskas.
Gaivų, viltingą ir šviesų gūsį atnešė Lietuvos moksleivių sąjungos Biržų rajono mokinių tarybos pirmininkė Smiltė Alonderytė su draugais. „Mums, jaunimui, labai svarbi yra kūryba ir laisvė, o jūs esate žmonės, kurie tą laisvę atnešėte“, – sakė Smiltė. Jos bičiulio Rolando skaitomas Nidos Alonderienės eilėraštis apie tėvynę ne vienam išspaudė ašarą.
Visi vieningai traukė dainas kartu su tremtinių choru „Tremties aidai“, prie koplytstulpio žiebė atminimo žvakutes, dėjo kuklias gėlių puokštes.
Nepasigedo tremtiniai valdžios vyrų ir moterų. Priešingai, be šaltų ir nugludintų oficialių kalbų, susispietus kartu į būrį buvo nuoširdu ir tikra, vyravo bendrystės ir vienybės dvasia.
1948-ieji Lietuvai buvo nesibaigiančių trėmimų metai. 1947 m. pabaigoje prasidėjęs „banditų šeimų“ vežimas truko iki 1948 m. balandžio. Per 4 mėn. į Sibirą išvežta beveik 4 tūkst žmonių. Tačiau sovietų valdžiai tokie mastai pasirodė per maži ir per lėti. Buvo suplanuota vienkartinė masinė akcija „Vesna“. 1948 metų gegužės 22 -23 dienomis iš Lietuvos buvo išvežta per 40 tūkst. gyventojų. Tais metais daugiau vienkartinių masinių vežimų nebuvo, tačiau visus metus buvo gaudomi ir vežami tie, kam gegužės mėnesį tremties pavyko išvengti. Tokių sovietiniai saugumiečiai priskaičiavo 7184. Kiek iš jų buvo sugauta ir išvežta, tiksliai nežinoma, tačiau dokumentai rodo, jog ne mažiau, kaip 2600 gyventojų.
