Susitikimas pašnekesiui su šia moterimi nustebino. Jis prasidėjo neįprastai – ne žurnalistės klausimais, o intervantės. Atrodė, kad jai išties svarbu, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus. Galbūt šios ir panašios savybės nulėmė tai, jog socialinė darbuotoja Morta Karvelytė-Mikaitienė buvo įvertinta kolegų, dienos centro vaikų ir jų artimųjų. Ji tapo viena nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos organizuoto konkurso „Geriausias vaiko draugas“ nominantų.
Į šį titulą buvo nominuota 15 asmenų iš visos Lietuvos.
Aktyvumą laiko pliusu
Susitikus su Morta pokalbiui ji buvo ką tik sužinojusi, kad turės vykti į Lietuvos prezidentūrą dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje. Moteris džiaugėsi, kad buvo atrinkta NVO vaikams konfederacijos „Geriausio vaiko draugo“ nominacijai.
Kalbantis aiškėjo, kodėl vaikai šią moterį myli.
M. Mikaitienė antrus metus dirba VŠĮ „Pagalbos centras“ vaikų dienos centre. Iš pradžių ėjo užimtumo specialistės pareigas, o nuo šių metų liepos – socialinės darbuotojos.
Moteris sako, kad darbe jaučia labai didelį palaikymą, kuris jai labai svarbus.
„Jaučiuosi tokia sava, mylima, skatinama. Kai toks palaikymas, nėra buvę nė dienos, kad nenorėčiau eiti į darbą“, – sako ji.
Iš pradžių vaikų dienos centrą lankantys vaikai atsargiai stebėjo naują darbuotoją, o vėliau atėjo pripažinimas. Jai išvykus į studijas vis klausinėjo, kada sugrįšianti.

„Mano pagrindinis darbas – būti su vaikais. Man jis „lipo“ nuo pat pradžių. Negali sakyti, kad su jais sunku, kai myli“, – kalbėjo moteris.
Pašnekovė pastebi, kad į vaikų dienos centrą ateina skirtingi vaikai, bet sykiu ir panašūs.
„Pati auginu judrius bei aktyvius 3 ir 7 metų sūnus, tad žinau, kokie būna vaikai“, – atvyrauja Morta.
Būna dienų, kai į vaikų dienos centrą atėję mažieji nori tik ilsėtis ir ramiai pabūti. O kartais dūksta ir žaidžia judrius žaidimus.
„Vaikų mamos nori, kad jie čia ir pamokas paruoštų. Jiems visuomet pasiūlau, bet man dažniausiai atsako, kad nieko neužduota. Todėl jie praleidžia laiką prižiūrimi specialistų šiltoje, jaukioje aplinkoje, pavalgę, turėdami jiems įdomius užsiėmimus. Gerai, kad centre yra parduotuvė – yra tekę kažkur sušlapusius vaikus perrengti nuo galvos iki kojų“, – pasakoja moteris.
Pasak Mortos, bendraujant su globotiniais visuomet suveikia motiniškas instinktas: ji rūpinasi, ar vaikai nesušalo, ar nori valgyti, stengiasi, kad būtų įdėta maisto į namus ir jų broliukams bei sesutėms.
„Tai mano vaikai. Todėl ir mieste, ir mokykloje susitikę su jais pasikalbame“, – kalba socialinė darbuotoja. Morta stengiasi būti jiems draugė, bet pripažįsta, jog reikia išlaikyti ir tam tikrą ribą. Meilė vaikams neatsiejama nuo reiklumo bei atsakomybės.

Skleisti žinutę, kad rūpi
„Vaikų aktyvumą laikau pliusu. Sveiki mažyliai nori išsikrauti po mokyklos. O kartais ir į mobilųjį telefoną pasižiūrėti, nes mokykloje jų naudojimas ribojamas. Bet dažniausiai jie telefonus pasideda ir žaidžia judrius žaidimus“, – kalba pašnekovė. Jei pastebi, kad vaikas nori pasikalbėti, sudaro tam sąlygas.
Apie ką socialinė darbuotoja dažniausiai kalbasi su vaikais? Sako, jie daug komentuoja to, ką mato internete. Įdomu išgirsti jų požiūrį į tam tikrus dalykus, o po to bendrai aptarti, kaip yra ir kaip turėtų būti. Ji bando mokinukams paaiškinti, kad jų nuolat žiūrimas Tik Tok nėra visas gyvenimas ir kad jo stebėjimui negaištų laiko.
Pašnekovė pastebi, kad vaikams rūpi tarpusavio santykiai namie, centre ir mokykloje.
„Per daug nelendu į asmeniškumus. Jei vaikas kalbasi, aptariame jo bėdas. Noriu skleisti žinutę, kad jie man rūpi. Norisi, kad manimi pasitikėtų, jaustų, kad esame viename lygmenyje, kad esu patarėja ir draugė“, – kalba Morta.
Moteris sako nesistengianti vaikų perauklėti. Juolab kai jie namie vienokie, dienos centre kitokie. Daug reiškia ir tai, su kokiais draugais bendrauja.
„Man visi jie geri. Daug kas nori, kad vaikai būtų patogūs. Bet jie turi būti unikalūs, skirtingi, ypatingi“, – sako Morta.
Stebėdama dabartinius vaikus ji mano, kad ir ugdymo metodai turėtų keistis. Jei mažasis aktyvus – jo nenusodinti, neužgožti, o leisti jam pasireikšti. Reikėtų kelti vaiko gerąsias savybes, o ne priminti, ką jis padarė blogai.
Mokytojams ir tėvams ji linki matyti kiekviename vaike pirmiausia gerumą, jo stiprybes ir unikalius talentus. Auginti drąsius, atvirus, smalsius vaikus, kurie tiki savimi ir žino, kad yra verti meilės bei pagarbos. Leisti jiems žydėti, o ne slėpti savo gebėjimus.
„Dirbdama Vaikų dienos centre kasdien matau, kaip nuoširdus žodis, šypsena ar padrąsinimas gali pakeisti vaiko dieną – o kartais ir gyvenimą. Todėl linkiu, kad mūsų Biržų bendruomenėje šio paprasto žmogiško gerumo būtų vis daugiau“, – sako ji.

Begalinis namų ilgesys
Baigusi Biržų „Saulės“ gimnaziją Morta Klaipėdos kolegijoje pasirinko grožio terapijos studijas.
Po jų su buvusiu bendraklasiu, iš Naciūnų kaimo kilusiu Edgaru išvyko į Norvegiją. Vesfoldo apylinkėse pora pragyveno septynerius metus.
Morta svečioje šalyje mokėsi kalbą bei dirbo pagal specialybę SPA salone.
Visos bendradarbės buvo norvegės, tačiau lietuvė sakė niekada nejutusi esanti diskriminuojama dėl to, kad yra ne vietinė gyventoja ar kuo nors prastesnė. Priešingai: santykiai buvo nuostabūs, darbe ji labai gerai jautėsi, o lietuvišką grožio specialistės diplomą patvirtino Norvegijoje.
Moteris neslėpė, kad nepaisant to, jog abu su Edgaru svečioje šalyje gyveno gerai, įsigijo namus, visuomet žinojo, jog anksčiau ar vėliau sugrįš į Lietuvą. Moterį ypač traukė Biržai ir čia likę artimieji.
Prisiminimai apie mamos Loretos ilgesį spaudė ašaras.
„Visąlaik galvojome, kad kai susilauksime vaikų, norėsime, jog jie mokytųsi Lietuvoje. Apsispręsti padėjo sūnaus Jono gimimas“, – kalba moteris.
Prasidėjus COVID pandemijai, SPA centrą, kur dirbo biržietė, uždarė. Vasaroti į Lietuvą grįžusi šeima galutinai apsisprendė, kad nebenori į Norvegiją. Netrukus pardavė namą Norvegijoje ir būstą įsigijo Biržuose.
Žinios – per praktiką
Grįžus gyventi į Biržus Morta įsidarbino „Lietuvos draudimo“ bendrovėje. Vėliau gimė sūnus Julius, kuriam dabar beveik treji.
Būdama dekretinėse atostogose Morta Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriuje baigė socialinio darbuotojo padėjėjo mokslus. Po to įstojo į Šiaulių kolegiją ir įgijo socialinio darbuotojo specialybę.
Kodėl moteris pasirinko šias studijas?
„Norėjosi daryti žmonėms gera, kažkaip jiems padėti“, – tikino pašnekovė.
Šią vasarą mokslus baigusi su pagyrimu ji įstojo į M. Riomerio universitetą. Laukia dvejų metų magistro studijos.
Morta sako esanti itin dėkinga savo tėvams, vyrui ir jo tėvams, be kurių pagalbos negalėtų siekti savo tikslų. Jie išleidžia į studijas, padeda prižiūrėdami vaikus, remia ir palaiko.
Į mišką – kartu su tėčiu
Mortos sutuoktinis įsidarbino Biržų miškų urėdijoje medkirtės operatoriumi. „Miškas jam – viskas“, sako Edgarą visose gyvenimo situacijose palaikanti Morta.
Edgaras turi su mišku susijusią didelę aistrą ir hobį – yra medžiotojas. Į savo veiklas įtraukia ir šeimą, į mišką dažnai pasiima ir vyresnįjį sūnų.
„Labai smagu visiems pabūti gamtoje, pasidžiaugti ja“, – sako laiminga žmona ir mama.
Morta jauniems žmonėms linki paragauti emigracijos, nes tada visiškai kitaip pradedi vertinti savo kraštą, Biržus, buvimą su artimaisiais.
„Biržuose gera auginti vaikus. Gera, kai vaikai gali augti savo krašte, lankyti tą pačią mokyklą, kurioje mokiausi. O koks geras mokyklos direktorius! Ir veikia visos dienos mokykla, kuriai baigiantis vaikai nenori eiti į namus. Lietuvoje ir dekretinės atostogos ilgos. Visko, ko reikia, čia turim. Gal ir mažiau pinigų, bet svarbiausia – su savais. O ir čia daug dirbant galima užsidirbti. Kiek yra, tiek pakanka“, – kalba jauna biržietė.
Gal tik vieno jų šeimai trūktų Biržuose – įvairiapusiškų medicinos paslaugų. Mat dažniausiai nutikus bėdai su vaikais tenka vykti į Panevėžį.
Linki paprastumo ir bendrystės
Mortos Mikaitienės svajonės paprastos: kad visi jos pažįstami vaikai ir jų šeimų nariai būtų sveiki. Kad vaikų dienos centro lankytojai užaugtų gerais žmonėmis. Kad užaugę susitikti sveikintųsi ir džiaugtųsi savo pasiekimais.
Artėjant Kalėdoms, stebuklų ir gerumo metui, Morta visiems palinkėtų daugiau šilumos ir žmogiško paprastumo kasdienybėje.
„Dažniau nusišypsokime vieni kitiems, pasakykime gerą žodį, padrąsinkime, pagirkime, pastebėkime, kaip svarbu yra būti kartu. Tai nieko nekainuoja, bet duoda neįtikėtinai daug — ir mums patiems, ir tiems, kurie šalia. Tebūnie mažiau pykčio, patyčių, negatyvo. Mūsų vaikai iš mūsų mokosi visko — ir gėrio, ir blogio. Tad skleiskime tai, kas kuria, o ne griauna. Vertinkime, ką turime šiandien, džiaukimės mažais dalykais, branginkime savo miestą ir žmones, kurie jį daro ypatingą“, – sako „Geriausio vaiko draugo“ nominantė.






