„Dabar yra geriausias metas gyventi“, – sako 95-uosius gyvenimo metus skaičiuojantis Bronius Vaičiulėnas. Su Broniumi kalbėjome apie prabėgusį ilgą gyvenimą, ryškiausius tautos gyvenimo lūžius, kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, apie tai, kas lemia paprasto doro žmogaus gyvenimo prasmę.
Galvokų kaime gimęs, užaugęs, sukūręs šeimą ir visą amžių ten nugyvenęs vyras dėl sveikatos bėdų dabar laiką leidžia dukros Laimos namuose Biržuose. Sveikata gerėja ir pono Broniaus mintys jau ten, Galvokuose, kur laukia savo rankomis statyti namai.
„Sapnuoju naktimis namus, svarstau, ką ir kaip reikės dirbti“, – vyras neslepia noro grįžti tėviškėn.
Kaimas vadina Broniuku
Stebėtinai geros atminties, aiškaus mąstymo ir jaunatviško veido vyras su šypsena pripažino, kad įprato būti šaukiamas mažybiniu vardu. „Kadangi esu mažo ūgio, tai visas kaimas mane Broniuku, ne Broniumi, vadino ir vadina. Bet tėvelis tai didelis, aukštas vyras buvo“, – sakė pašnekovas.
Kone visą amžių Bronius praleido gimtajame Galvokų kaime.
„Mūsų šeima buvo didelė, vertėmės nelengvai, ėjo broliai ir seserys tarnauti pas kitus. Man tai neteko, mažiausias buvau. Tėvelis dešimtį metų pragyveno Amerikoje, grįžo tėviškėn su žmona ir parsivežė ten gimusius Algiuką ir Genutę. Čia, Lietuvoje, gimė dar du vaikai – Albinukas ir Alyziukas. Bet tėvelio pirmoji žmona mirė ir tada jis vedė mano mamą. Su ja susilaukė dviejų dukterų ir manęs. Kai man buvo šešeri, mama mirė ir tėtis parsivedė trečią žmoną. Su ja dar du vaikelius sugyveno. Devyni vaikai šeimoje buvome. Mamą tai vos beprisimenu. Gal todėl, kad jos nebuvo, nebuvo kam ir prie mokslų smarkiau spausti – tik tris mokyklos skyrius pabaigiau Diemedžiuose. Graži, didelė mokykla ten buvo, vėliau sudegė.
Iki kariuomenės dirbau visokiausius ūkio darbus. Tėvas turėjo nedaug žemės – gal 12 hektarų. Grįžęs iš Amerikos buvo nusipirkęs kuliamąją mašiną, siuvimo mašiną – gal pirmoji žmona siuvėja buvo. Šeima buvo didelė, tai vertėmės nelengvai, prisiėjo tėvui parduoti ir kuliamąją, ir siuvamąją… Algiukas ir Genutė prieš karą sugrįžo į Ameriką, galėjo atgal išvažiuoti, nes ten buvo gimę. Kai rusai užėjo, mūsų grytelėje trumpam buvo apsistojęs kažkoks kariuomenės štabas. Mus suvarė į vieną trobos galą, jie įsikūrė kitame. Pasikabino Stalino portretą ant sienos, atsivežė lauko virtuvę. Duodavo ir mums sriubos, amerikoniškų mėsos konservų“, – šeimos istoriją pasakojo Bronius.
Baisiausias metas
Užėjus rusams vienas Broniaus brolis slapstėsi, kitą okupantai išvarė į karą. Grįžo gyvas, bet kontūzytas, sužalota galva.
„Bet baisiausia buvo vėliau, kai pradėjo vežti žmones į Sibirą. Iš kaimo išvežė 5 kiemus.
Mūsų nevežė, bet tokia klaikybė stojo… Vieni ateina naktį, kiti – dieną… Mes su seserimi tai rimtai buvome įkliuvę. Nuėjome abu į išvežtų giminių namus, o ten atėjo iš miško žmogus. Buvo gegužės mėnuo. Pamatėme pro langą, kad iš toliau ateina pulkas rusų kareivių ir stribų.
Kur dėtis – partizanas ginkluotas, granatos prie diržo kabo, o bėgti jau vėlu. „Aš vis tiek gyvas nepasiduosiu“, – perspėjo mus vyras. Buvo virtuvėje sklepas, greitai jis į tą sklepą įlipo, mes dangtį apdėjome visokiais ryzais (mano sesuo buvo siuvėja), kibirais, dar kažkuo. Bet mes irgi nebegalime išeiti, nes žiburys dega, jie pamatė, kad namuose kažkas gyvas yra. Suėjo atėjūnai į kiemą. Buvo penktadienis, tai sutarėme, kad sesuo būktai išleidžia mane į turgų Kupiškyje, įdėjo duonos šmotą kelyje pavalgyti. Durys atsivėrė, šūksniai „rankas aukštyn“. Iškratė mus, pas mane duoną atrado. „Tai ką, banditams valgyti neši?“ Ne, sakau, va į turgų važiuoju, duonytės šmotelį įsidėjau. Uždarė jie visas langines, mane prie sienos pastatė, įrėmė toks stribas Jankauskas man krūtinėn pistoletą ir klausia, ar yra name banditų. Nėra, sakau, neužeina jie čia. O name kratą daro: ir ant aukšto duodasi, ir krosnyje ieško. Užsidegę liktarną, visas kertes apžiūri, šviečia. Aš visas drebu, man gal septyniolika metų tuomet buvo. Sugniaužiau kumštį, misliju, trenksiu tam stribui ir bėgsiu. Bet kad ir kieme pilna žmonių čiuža, kur tu nubėgsi. Gal trisdešimt vyrų buvo atėję.
Aš nerūkiau, o tas partizanas rūkė, aš buvau jo rūkalus nuo stalo į kišenę įsidėjęs. Mane paleido, esą važiuok į turgų. Gal per pusę kaimo nuėjau, kai pradėjo švilpti, mane atgal kviesti. Vėl galvojau: reikia bėgti. Pasivijo mane stribai, sako, duok rūkyti. Atidaviau jiems tas cigaretes, bile tik paleidžia, ir nuėjau per kaimą pas kaimyną. Sesuo liko ten, o atėjūnai sugulė tuose namuose miegoti. Saulei tekant, numiegoję pakilo visi ir išėjo į Vabalninką. Aš parėjau namo, išlindo tas vyras iš sklepo. Išbučiavo mane ir sesę, dėkojo ir dėkojo. Juk jei tik žodį būtume stribams ištarę – ir viskas, garantuotai būtų žuvęs.
Pažinojau aš tą partizaną – Bronių Vaivadą iš Žadeikių, 1927 metais gimusį. Žuvo jis vėliau, kai aš jau kariuomenėje buvau.
Paskui mane stribai į Vabalninką išsikvietė. Mušė ir tardė. Klausinėjo rusas, o stribas už vertėją buvo. Išsigyniau, kad nieko nemačiau ir nežinau. Gąsdino, kad 25 metams išveš, nuteis. Bet paleido kaip nepilnametį. Matyt, kažkas įskundęs buvo.
Baisus buvo laikmetis, pats baisiausias mano gyvenime. Tėvo pusbrolis žuvo per kalbas. Eidamas dirbti, miške partizanus susitikdavo. O mėgo pakalbėti – ir tą miške buvau sutikęs, ir tą. Už tas kalbas ir buvo nušautas. Tuomet reikėjo tylėti, kad ir ką matei ar sutikai“, – apie žiaurų gyvenimo tarpsnį neslėpdamas jaudulio pasakojo ponas Bronius.
„Berijos pulkuose“
„Aš buvau kariuomenėje, kai Stalinas mirė. Tarnavau MVD (Vidaus reikalų ministerijos – aut. past.) kariuomenėje, vadinamuosiuose „Berijos pulkuose“. Saugoti kalinių beveik neteko, mes daugiausia statydavome tiltus. Sunku ten buvo, labiausiai trūko maisto. Dalinys bazavosi prie Kazanės, totorių žemėse. Tada reikėdavo tarnauti 3 metus, bet čia man įdomiai gavosi. Kai sušaudė Beriją, mus tą naktį pakėlė pagal pavojaus signalą. Aišku, apie sušaudymą nieko nežinojome. Viską iš kareivinių ir sandėlių reikėjo skubiai sukrauti į geležinkelio vagonus, tą pačią parą armijos buldozeriai iškasė gilias duobes, nugriovė kareivines, visas nuolaužas į duobes sustūmė ir užlygino. Mus, kareivius, išvežė į miestą, nurengė MVD kariuomenės uniformas ir išleido 10 dienų atostogų. Tačiau po atostogų reikėjo sugrįžti ir dar 4 mėnesius atidirbti, bet jau kaip civiliams, ne kareiviams. Kai kas nebegrįžo, pabėgo, juos gaudė. Aš sugrįžęs pasidairiau namuose – nėra ką čia daryti, tie kolchozai tokie baisūs – ir grįžau. Ten dar šiek tiek užsidirbau per tuos mėnesius, nes už darbą mokėjo pinigus“, – taip skubų MVD dalinių likvidavimo etapą liudijo Broniaus pasakojimas.
Jaunystėje viskas lengva
„Grįžau iš kariuomenės, sėdim mudu su tėveliu ir galvojame, ką toliau daryti. Ką tame kolūkyje veikti, jei nieko ten uždirbti negali – kapeikos ir keli kilogramai avižų per metus. Dėjau ir išvažiavau Latvijon, ten atidirbau dvejus metus. Uždirbdavom gerai, aš hektarą pievos per dieną nupjaudavau. Dalgis latviškas buvo geras, o aš pjauti irgi gerai mokėjau. Tai man 100 rublių per dieną išeidavo. Dirbau ir kitus ūkiškus darbus. Kolūkio pirmininkas net sakydavo „Mažas žmogus, bet kad jau darbininkas, tai darbininkas“.
Į tėviškės vakaruškas, gegužines dviračiu atmindavau 50 kilometrų. Rytą po vakarojimo atsikeli ir tiek pat atgal į darbą mini. Yra tekę skolintu dviračiu dviese naudotis. Vienas pavažiuoja pirmyn, kiek matosi, padeda dviratį ir eina tolyn pėsčias. Kitas prieina, paima dviratį, važiuoja į priekį, padeda. Taip keisdamiesi ir keliavom. Bet jaunystė – sveikatos buvo“, – kalbant apie jaunystę šypsena spindi Broniaus veide.
Ką veiksi be darbo?
Tačiau Latvijoje Bronius nepasiliko. „Grįžęs tėviškėn už poros metų vedžiau Veroniką iš savojo kaimo.
Tada prasidėjo kolūkio vargai – 20 metų pradirbau prie karvių, dar 10 metų prie kiaulių. Pradėjom melžėjais abu su žmona, vėliau ji melžė, aš ganiau, pašarus vežiau“, – prisimena vyras.
Paklaustas, kur geriau buvo dirbti – prie karvių ar prie kiaulių, – Bronius atsako labai aiškiai: visur brudas.
Šeima pasistatė Galvokuose naujus namus, ūkinius pastatus, čia į pasaulį atėjo dvi dukros ir trys sūnūs. Sulaukęs pensinio amžiaus, Bronius į poilsį neskubėjo, dar ilgokai abu su Veronika dirbo. „Sakydavo, važiuok namo, nebedirbk, jau pensininkas esi. Bet kad sveikatos dar buvo, tai kodėl neužsidirbti, ką namuose būdamas be darbo veiksi“, – kalbėjo Bronius.
Nevalniku būti nesaldu
„Dabar geriausias metas gyventi, į jokį kitą laiką grįžti nenorėčiau. Kai kolūkiai atsigavo ir ten jau kažką uždirbti buvo galima, tai dar pusė bėdos buvo. Bet vis tiek amžinas nevalnikas (baudžiauninkas – aut. past.) buvai. Tu dirbi, o tau ant galvos dar kokie trys, katrie ne dirba, o tik žiūri.
Kai Lietuva pasidarė laisva, viskas tapo kitaip. Kalbos nėra, dabar gyventi žymiai geriau. Bet gaila, kad kaimuose žmonių mažai beliko, svarbiausia, vaikų beveik nebėra. Daug jaunimo išvažiavo užsienin pinigų užsidirbti. Gerai, kad vis daugiau grįžti tėvynėn pradeda. Sakyčiau, į gera kaimas keičiasi, dabar žmonės sau dirba, visai kitaip dėl to jaučiasi“, – tokiais pastebėjimais atsakytų Bronius tiems, kurie vis dar kalba, jog „prie ruso buvo geriau“.
Paklaustas, ar eitų ūkininkauti, jei būtų jaunesnis, vyras nedvejoja – be kalbų… „Tegul ir mažutis, bet stiprus buvau, gerai arti, pjauti ir kitus ūkio darbus mokėjau ir juos dirbti man patiko“, – kiek su nostalgija kalba Bronius.
Auginti vaikelius, statyti namelius ir netingėti
Dukra Laima išduoda, kad tėtis ne tik į namus kaime grįžti ruošiasi, bet ir daržo sodinimą planuoja, rūpinasi, ar bulvės nebus sušalusios.
„Rūpi, – prisipažįsta vyras. – Dabar, kai sėdžiu, taip ir matau – eisiu tą daryti, aną dirbti. Darbai galvoje surikiuoti. Dabar, kai taip daug prisnigo, vis galvoju, ar stogas neįlūžo. Traukia į namus, vis prieš akis tie nameliai stovi. Kita vertus, namuose vienas kaip pirštas esu. Žmona jau 17 metų mirusi, vaikai išėję… Sūnūs Ričardas ir Vytautas jau iškeliavę Anapilin, Pranas gyvena Kupreliškyje, Laima Biržuose, o Vida jau 13 metų Vokietijoje. Išvažiavo pinigų užsidirbti, dabar jau kalba, kad gal šiais metais visam laikui Lietuvon sugrįš“.
Suskaičiuoti anūkus ir proanūkius irgi nelengvas uždavinys. Vaikai Broniui dovanojo 7 anūkus, o šie – tiek pat proanūkių.
„Labai gera, kad jį dar turiu. Tiesiog vaikščiojanti enciklopedija, kiek jis visko žino, kiek atsimena. Visus prosenelius, jų vardus ir gyvenimo datas žino“, – stebisi tėčio atmintimi dukra Laima.
Dabartiniams jauniems žmonėms Bronius sakė norintis palinkėti paprastų, esminių dalykų – auginti vaikelius, pasistatyti namelius bei netingėti dirbti. Nes kas dirba, tas ir turi. Ir kad tų vaikelių šeimose būtų kuo daugiau.
Mūsų pokalbio pabaigoje Bronius pasakė vieną skaudžią, bet labai teisingą ir svarbią mintį: „Vis pagalvoju, kiek daug liko dalykų, ko nepaklausiau savo tėvų ar senelių. Kaip įdomu būtų dabar žinoti apie senelius ir protėvius tai, ką žinojo jie. Bet jau nebėra ko paklausti. Reikia klausinėti ir klausinėti, kol tie žmonės yra šalia“.
