Ketverius metus universitete teisės mokslus studijavusi, 15 metų užsienyje gyvenusi ir dirbusi Viktorija Ivaškienė su šeima grįžo Lietuvą ir kibo mokytis medicinos. Dabar Viktorija – Biržų šeimos gydytojų centro slaugytoja. „Labiausiai man gaila iššvaistyto laiko“, – sako 37 metų moteris apie ilgai trukusią, tačiau į širdžiai mielą mediko profesiją atvedusią kelionę.
Ekstremaliomis sąlygomis įvykę susitikimai paženklina gyvenimą nauju suvokimu apie kitų žmonių kasdienybėje patiriamą riziką, galimą drąsos kainą ir pripildo širdį dėkingumo.
Vienas iš tokių sutiktų žmonių – slaugytoja Viktorija Ivaškienė. Ji viena iš medikų, kurie pandemijos lauke kartais būna neatpažįstami – dėvintys apsaugines kaukes, dažnai vilkintys specialius kostiumus.
„Ačiū tau, vaikeli“, – ištari žodžius už artimiesiems suteiktą pagalbą ir virš medicininės kaukės švytinčiose akyse pamatai suspindusią šypseną.
„Į mane pacientai dažnai taip kreipiasi, nors nesu jau toks vaikelis“, – sako Biržų šeimos gydytojų centre dirbanti 37 metų Viktorija.
Slaugytojos profesinis kelias nėra ilgas, tačiau iki prieš metus baigtų studijų Panevėžio kolegijoje buvo kitų ieškojimų ir kitų patirčių.
Su medicina siejo tik kaimynės ir mamos pavyzdys
Bandymas šnekinti slaugytoją Viktoriją nebuvo paprastas.
„Ką jūs galite apie mane rašyti? Aš juk dar nieko nepasiekiau, o jaučiuosi šitiek laiko iššvaisčiusi“, – kuklinasi ir net išraudusi bando atsikalbinėti medikė. Jai nepritaria Šeimos gydytojų centro vadovė gydytoja Elena Šakelienė. Ji giria slaugytoją už pastangas kuo daugiau išmokti, vadina imlia, atsakinga.
„Viktorija labai gera ir darbuotoja, ir mama, ir dukra“, – gerų žodžių negaili gydytoja E. Šakelienė. Sako, kad Viktorija nuo pat gimimo augusi jos akyse. Gydytojos šeima gyveno kaimynystėje, gydytojos sūnus Nerijus ir Viktorijos brolis Edgaras – bendraamžiai draugai, abu pasirinkę mokslą Karo akademijoje.
„Kol po 15 metų gyvenimo užsienyje negrįžau ir neįstojau mokytis į kolegiją, su medicina neturėjau nieko bendra. Išskyrus kaimynę gydytoją ir medikę mamą“,- šypsodamasi kalba Viktorija. Jos mama – daugeliui gerai žinoma fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistė Vera Biliūnienė.
Iš Mykolo Romerio universiteto – į užsienį
Biržuose „Aušros“ vidurinę mokyklą 2002 metais baigusi Viktorija išvyko į užsienį. Grįžusi į Lietuvą įstojo į Mykolo Romerio universitetą, 4 metus studijavo teisę. Studijas nutraukė likus parengti darbą bakalauro diplomui gauti. Tokį sprendimą priėmė į pasaulį pasibeldus kūdikiui. Universitete iki šiol yra likę jos studijų dokumentai.
„Tuo metu buvau įsitikinusi, kad turiu važiuoti pas užsienyje dirbantį vyrą, kad galėtume abu rūpintis mūsų kūdikiu“, – pasakoja Viktorija.
Su būsimu vyru Tomu jiedu pradėjo draugauti baigę mokyklą ir po penkerių metų sukūrė šeimą. Dabar pora augina devynerių metų sūnų Elijų ir penkerių sulaukusią dukrytę Milą.
Grįžimą į Lietuvą taip pat lėmė mintys apie vaikus, jų ateitį.
„Abu mūsų vaikai gimė Norvegijoje, tačiau artėjant laikui, kai Elijus turėjo rengtis mokyklai, apsisprendėme grįžti“, – sako Viktorija. Iš karto, kai tik įteikė prašymą priimti sūnų į mokyklą, ji pati nuvežė dokumentus stojimui mokytis medicinos. Anot Viktorijos, buvęs be galo didžiulis noras mokytis.
Į darbą eina kaip į šventę, džiaugiasi grįžimu į gimtinę
Pasak pašnekovės, jos mama labai norėjusi, kad mokyklą baigusi dukra iš karto rinktųsi medicinos studijas , tačiau Viktorija teigia dar nebuvo apsisprendusi. Tačiau dabar ji neabejoja savo pasirinkimu, domisi ir fizinės medicinos bei reabilitacijos naujovėmis, bet sako niekada nenorėtų atsisakyti darbo Šeimos gydytojų centre.
„Čia mane priėmė dirbti iš karto kai tik baigiau kolegiją, kantriai mokė ir išmokė“, – kalba Viktorija. Ji dėkinga visiems Šeimos gydytojų centre dirbantiems žmonėms, kuriuose matanti puikius ištikimybės mediko profesijai pavyzdžius.
Slaugytoja Viktorija sako be galo esanti laiminga pasirinkusi mediko kelią ir deganti noru kuo daugiau sužinoti, išmokti. Pašnekovė neatmeta galimybės studijuoti magistrantūroje.
„Tai profesija, kurioje tikrai jaučiuosi gerai. Į darbą einu kaip į šventę. Būna, kad ir pavargstu, tačiau viską atperka žmonių dėkingumas. Tai – pati didžiausia dovana“, – sako slaugytoja.
Viktorijai ir jos šeimai gera gimtame krašte. Biržietis vyras Tomas ūkininkauja, abiejų tėvai gyvena čia pat, tad anūkai turi be galo gerus ir mylinčius senelius.
O mažoji Mila, pasak Viktorijos, yra tikra senelio (mamos tėčio) lepūnėlė. Juos abu siejantis ryšys toks stiprus, kad penkiametė vietoje įvairių pramogų geriau neabejodama renkasi senelio draugiją.
O kai savaitgaliais iš Vilniaus atvažiuoja brolio Edgaro šeima su trimis sūnumis, jie su Mila ir Elijumi tampa pašėlusiai smagia pusbrolių kompanija.
„Man gera čia – ir darbe, ir gimtajame krašte. Kai bičiuliai klausia, ar nesigailiu grįžusi, atsakau, kad nesigailėjau nė vienos dienos, ir kviečiu juos taip pat grįžti į Lietuvą“, – sako Viktorija.
