BALANDŽIO SNIEGAS
Sniegas virš ankstyvo pavasario pilkumos – lyg balta, netikėta pranašystė.
Kaip ir visos pranašystės nuo amžių amžinųjų – ši taip pat greitai ištirpsta…
Bet šita ištirpus geriasi lyg mitinis gyvasis vanduo į medžių ir žolių, į žiemkenčių ir gėlių šaknis; kyla aukštyn su tekančia saule į būsimus lapus ir žiedus.
AUKSAS
Taika yra… auksas.
Taika yra laisvo pavasario kavos puodelis rytą, tekant saulei ir švytint šalnos šviesai už lango.
Taika yra aukso amžius, nesvarbu, ar esi turte, ar – varge.
Nesvarbu, ar valdžia pusė velnio, ar kvaila.
Taika yra auksas net jei tau labai nesiseka.
Net ligos patale taika yra auksas.
Bet kiek yra kvailių, tuščiai triukšmaujančių ir vienas kitą niekinančių taikos metu.
CITATA IŠ LEGENDINĖS KNYGOS
„Stebėtis reikėtų ne tuo, kad istorija pilna žiaurumo ir destruktyvumo pavyzdžių, o tuo, kad žmonija išsaugojo tą orumą, drąsą, padorumą ir gerumą, kuriuos regime per visą istoriją ir nesuskaičiuojamoje daugybėje žmonių mūsų laikais. Ir ne tik išsaugojo, bet net išvystė, nepaisant visko, kas vyko su žmonėmis. Šis faktas ne tik stebina, bet teikia vilčių“.
ERICH FROM. „TURĖTI AR BŪTI?“, „Verba vera“, Kaunas, 2005
VILTIS
Apniukusį pavasario rytą išeini į sodybos kiemą.
Akyse – vaizdai iš kompiuterio monitoriaus: karas, karas, karas, Ukraina, karas ir dar kartą karas.
Mane kažkodėl labiau veikia ne pačios karo baisybės, bet tas neįsivaizduojamai šlykštus, neapsakomai absurdiškas rašistų propagandinis melas; ta neįsivaizduojamai vimdanti išversta – išvemta – tikrovė, kuri, nori ar nenori, skverbias į sąmonę ir kūną.
Tad išeini auštant niūrokas su to karo neteisybėm savy į kiemą ir staiga: strazdai medžiuose – giesmių giesmės iš visų pusių…
Ir šviesėja nuo tų strazdų.
Nes kiekvieno pavasario strazdo giesmė yra viltis.
