Grožybes iš metalo kuriantys vyrai sako, kad kalvystė jaunų žmonių nevilioja – tai esantis suodinas darbas karštyje ir dulkėse. Tačiau sykiu jie prisipažįsta apie gebėjimą prakalbinti metalą, iš kurio gimsta natūraliu grubumu, senove ir gera energija spinduliuojantys darbai. Kad metalas gali raminti, padėti pabėgti nuo niūrių minčių ar įtampos, sako ir dvidešimtmetis biržietis Mantas Tamošiūnas. Jis darbais ir amžiumi paneigia stereotipus apie jauniems žmonėms esą pernelyg sunkius užsiėmimus ir savo kūriniuose derina profesionalaus suvirintojo įgūdžius bei kalvystę.
Apie pažintį
Rašinį norisi pradėti pasakojimu apie pažinties su Mantu aplinkybes. O jos pradėjo klostytis stebint penkiametės gražuolės Eneidos veržimąsi į kultūros centro sceną. Mergytė norėjo dalyvauti vaikiškame spektaklyje. Didesnių vaikų konkurencijos neatlaikiusią ir dėl to graudžiai verkusią dukrelę mama Lina Tamošiūnienė ramino taip gražiai, lyg pirmąjį motinystės stebuklą. Netikėtumas ištiko sužinojus, kad ši labai jaunai atrodanti ir salone „Gėlių namai“ dirbanti floristė turi dvidešimtmetį sūnų. Apie tai Lina pasakė bandant tartis su ja dėl interviu apie pirmagimės dovanotą motinystės džiaugsmą.
„Eneida – ne vienintelė. Sūnui Mantui – dvidešimt“, – juokėsi Lina, regėdama žurnalistės reakciją.
„Matytumėt, koks jis aukštas, gražus – negalim atsigrožėti, kai ateina mamos aplankyti. O kokius puikius metalo darbus jis kuria“, – kalba Linos kolegės apie Mantą.
Jį mama gimdė būdama dvidešimties, o po penkiolikos metų Mantas tapo broliu. Mantas ir Eneida į gėlių kompozicijas kuriančią mamą panašūs ne tik garbanomis, bet ir meniška natūra.
Mažoji Eneida trykšta artistiškumu, o dvidešimtmečiam Mantui įgimtas meniškumo pradas padeda kuriant dirbinius iš metalo.
„Jūs būtinai pažiūrėkite feisbuke, kokie meniški Manto darbai“, – viena po kitos siūlo „Gėlių namų“ floristės Justina, Aušra, Olga. Šių vaikus auginančių mamyčių nuoširdus džiaugsmas kolegės sūnumi paskatina susipažinti su Mantu.
Garaže darbavosi jau nuo penkiolikos metų
Manto Tamošiūno dirbtuvės – jo tėvų sodyboje. Čia Mantas augo ir penkiolikos būdamas ėmė „kalbinti“ metalą – daryti pirmuosius dirbinius. Tai buvę smulkūs meniški darbai iš juodojo metalo. Žaliava – iš metalo laužo. Pirmasis gaminys buvo peilis. Vėliau gimė metalinė gitara, šautuvo skulptūra ir kiti darbai.
Metalą virinęs ir kalęs Mantas iš pradžių naudojęsis tėčio Remigijaus įrankiais, o sulaukęs šešiolikos jau pirko savo įrangą. Jai pinigų užsidirbęs pats – talkininkaudamas ūkiuose, atlikdamas kitus darbus.
Baigęs pagrindinę mokyklą Mantas trejus metus mokėsi Šiauliuose. Profesinio rengimo centro mechanikos skyriuje įgijo suvirintojo specialybę ir vidurinį išsilavinimą.
Besimokydamas Mantas įgijo geros praktikos. „Ta įstaiga patiko dėl to, kad labai gerai buvo mokoma specialybės. Mokytojai buvo tiesiog puikūs, praktikos gaudavome ir mokykloje, ir įmonėse“, – sako profesionaliu suvirintoju tapęs Mantas.
Ši specialybė, kurią tenka derinti su kalvyste, jam itin padeda kuriant metalo dirbinius.
Jaunam žmogui pasitikėjimą pelnyti nelengva
Šiuo metu ant Manto darbastalio – masyvus katilas (kazanas). Metalo dekoracijomis puoštas darbas atsidurs feisbuke, Manto darbų galerijoje, kurioje įvairūs vidaus ir lauko dekoratyviniai kūriniai, metalinės transporto priemonių, muzikos instrumentų skulptūros, taip pat praktinės paskirties dirbiniai – lentynos, baldai, židinio įrankiai, vartai ir kt.
Mieliausias kūrinys – motociklo skulptūra, o nesėkmingiausias – Manto Zodiako ženklą žymintis jautis. Jis reikalavęs daug laiko, tačiau nepavykęs. „Gal tuomet pritrūko patirties“, – sako pašnekovas.
Mantas sako, kad darbas su metalu – jam sykiu yra ir hobis. Tik įgijęs profesiją jaunuolis ketino ieškoti darbo užsienyje, tačiau pabandęs kalvystės sako supratęs, kad išvažiuoti neverta.
„Darbas sunkus, kenksmingas sveikatai, tačiau man jis labai patinka – ką nors darydamas iš metalo aš atsipalaiduoju nuo kasdienių įtampų“, – kalba Mantas. Jis sako dabar laukiantis vasaros, užsakymų, nuo kurių priklausys, ar galės įgyvendinti planą išplėsti dirbtuves, įrengti oro vėdimo sistemą.
O užsakovai, anot Manto, labai nenori pasitikėti jaunu žmogumi.
„Kalbamės telefonu dėl užsakymo ir pokalbis kartais baigiasi, kai užsakovas išgirsta, kiek man metų. Arba atvažiuoja, susitinkame ir pamatęs, kad aš jaunas, žmogus tiesiog pabėga. Pasitikėjimas jaunu žmogumi labai sunkiai skinasi kelią. Reikia laiko ir daug pastangų, kad tą pasitikėjimą įgytum“, – kalba Mantas.
Iš mokyklos laikų likęs pomėgis – trenerės įskiepytas
Mantui patinka keliauti su drauge po Lietuvą. Kartais paima į rankas orinį šautuvą, nes šaudymas jam buvęs maloniausias mokyklos laikų užsiėmimas. Nors sporto mokykloje treniruotes lankė gal dvejus metus, spėjo dalyvauti ne vieneriose varžybose ir pelnyti apdovanojimus.
Šaudymo sporto trenerę Dalę Drevinskienę Mantas vadina „superine“ trenere. Jos dėka šaudykla ir treniruotės Manto gyvenime tapo gražiausia patirtimi. Šaudymo treniruotės baigėsi Mantui išvykus mokytis į Šiaulius.
Ryškus įspūdis, anot Manto, jam taip pat liko iš lankytos dailės mokyklos. Tai irgi trukę neilgai, tačiau tas laikas ir patirtas įspūdis labai įstrigęs į jaunuolio atmintį.
Mintimis į mokyklos laikus grįžtantis Mantas dabar džiaugiasi gyvenimu Biržuose, kur šalia yra brangūs šeimos žmonės – tėvai, sesutė ir seneliai.
