Ką tik prasidėjo Pasaulio futbolo čempionatas, todėl neatsitiktinai ir Biržuose dėmesio centre atsidūrė ši sporto šaka. Jei reikėtų išrinkti daugiausiai futbolo srityje pasiekusį ir ryškiausią indėlį į jo vystymąsi įnešusį biržietį, tai pirmutinėse gretose be didelės konkurencijos rikiuotųsi Saulius Širmelio vardas. Jis treniravo Lietuvos ir Kazachstano futbolo rinktines, pajėgiausias Lietuvos komandas, dirbo užsienio klubuose. Neseniai 70-ąjį jubiliejų atšventusio Lietuvoje žinomo futbolo stratego kelias į didįjį sportą prasidėjo Biržų skvereliuose. Jis šį šeštadienį atvyksta į Biržus – dalyvaus „Sėlos“ muziejuje rengiamos Egidijaus Kairio futbolo atributikos kolekcijos pristatyme.
Futbolo savamokslis
Saulius Širmelis gimė 1956 metais Biržuose, lankė tuometinę pirmąją vidurinę mokyklą. Kaip ir visi vaikai, sportuoti mėgo, bet sporto šakų pasirinkimas anuomet buvo labai ribotas.
„Futbolo Biržuose tada nebuvo. Kalbu apie vaikų futbolą. Tad teko pradžioje išbandyti viską, o tas viskas – tai Biržuose iš esmės buvo dvi sporto šakos: krepšinis arba šaudymas. Na dar gal kažkiek lengvoji atletika. Krepšinyje buvau pats mažiausias, o tuo metu reikėjo aukštų vyrukų. Šaudyme irgi ypatingo taiklumo nebuvo, tai pradėjome žaisti futbolą. Patys vaikai būrėmės, patys treniravomės. Su didžiuliu entuziazmu. Tai kažkas kai kam gavosi ir daugiau“, – pirmuosius žingsnius sporte prisimena pašnekovas.
Anuomet jokio trenerio Biržuose nebuvo, tad S. Širmeliui dar būnant paaugliu teko labai daug domėtis futbolu ir burti draugėn tokius pat entuziastus kaip jis.
„Tokio kaip trenerio Biržuose nebuvo. Nebeatsimenu tiksliai, bet gal dvylika man metų buvo, kai pačiam teko kone trenerio rolės imtis. Tais laikais jau buvo kažkokios informacijos apie futbolą. Knygas teko siųstis iš Maskvos. Tada labai stipriai pradėjau futbolu domėtis“, – pasakojo būsimas futbolo strategas.
Tie, kurie netiko krepšiniui
Iš S. Širmelio pasakojimų susidaro įspūdis, kad Biržuose tuo metu populiariausia sporto šaka buvo krepšinis. Visi, kurie netiko krepšiniui, ateidavo į futbolą.
Futbolą Biržuose žaidė Rimantas Matulionis, Arūnas Vaitaitis, Kęstutis Karosas, Remigijus Averinas, Ritas Vaiginas, anapilin jau iškeliavę Romualdas Dzelzis ir Audrius Palšys, taip pat daug kitų entuziastų.
„Tikrai nebegaliu visų atsiminti ir įvardinti, bet praėjo daug vaikinukų. Nes iš esmės kas netikdavo krepšiniui, visi ateidavo į futbolą. Mūsų buvo gana daug, tik skirtumas tas, kad mes organizuodavomės viską patys.
Po instituto jau kaip ir galėjo mus treniruoti Viktoras Kurganovas, bet jam teko išvažiuoti į tarnybą armijoje. Man buvo 17 metų, kai mane pripažino sporto veikėju. Šiek tiek finansų pradėjo skirti, kad galėtų vyrukai sportuoti“, – pasakojo visą gyvenimą futbolo lydimas biržietis.
Pašnekovas gerai prisimena savo ir dar dviejų bendražygių debiutą už Biržų vyrų komandą.
„Pirmas rungtynes už vyrus sužaidžiau, kai man buvo penkiolika. Kartu su manimi debiutavę R. Matulionis ir R. Dzelzis buvo metais vyresni. Į Žagarę visa komanda nuvažiavom gaziku, visą kelią gale ant metalinio borto prasėdėjau. Visus nustebinom, kai iš devynvietės mašinytės penkiolika mūsiškių išlipo. Mes, visi trys debiutantai, saugų liniją sudarėme. Tiesą pasakius, nelabai gerai mes, paaugliai, ten atrodėm prieš vyrus žaisdami. Bet mums tai buvo didžiulis įvykis, nes mus, vaikus, pamatė, pakvietė žaisti“, – pasakojo buvęs futbolo profesionalas.
Begalinis noras žaisti
Ne tik S. Širmelis, bet ir visi kiti bendraminčiai degė begaliniu entuziazmu ir noru žaisti.
„Vaikų amžiuje visi skvereliai būdavo nutrypti, iš jų mus vaikydavo, nes išmindavome žolę. Ne tik mus, bet ir visus kitus vaikus, kurie kamuolį gainiodavo. Kur tik buvo įmanoma, ten ir žaisdavome. Žiemą nuvalytoje aikštelėje priešais J. Janonio paminklą sportuodavom. Į sales niekas neįleisdavo, tai patys savavališkai pro langelį į sporto mokyklos salę, esančią prie bažnyčios, įlįsdavom. Nors ten ir nešildoma, baisu buvo, bet vis vien po stogu“, – didžiulę aistrą sportuoti mena pašnekovas.
Didžiulį entuziazmą keldavo „Odinio kamuolio“ gatvės futbolo turnyrai.
„Pats jaunimas turnyrus organizuodavo, būdavo krūvos komandų, kelios amžiaus grupės. Nuo ryto iki vakaro futbolas dabartinės gimnazijos stadione vykdavo. Pamenu, kartą prieš varžybas tiek prilijo, kad stadione dešimties centimetrų gylio bala atsirado. Žaisti neįmanoma. Su R. Dzelziu iškasėm duobes ir iš jų vandenį kibirais sėmėm. Taip per kelias valandas stadioną nudrenavom, duobes užvertėm. Ten taip ar taip žolės nelabai buvo. Galiausiai rungtynės įvyko“, – prisiminimais dalinosi biržietis.
Anot S. Širmelio, anuomet Biržų komanda labai didelių pasiekimų neturėjo. Tada didelis pasiekimas buvo apskritai baigti sezoną.
„Kai mes jaunesni pradėjom žaisti, tai visą sezoną atžaisdavome. Mat ankstesni vyrai, kurie organizuodavosi dalyvauti pirmenybėse, vis jų nebaigdavo.
V. Garastas tada traukdavo per dantį, kad atseit šitie tai žiemą nori žaisti futbolą, o vasarą – ledo ritulį“, – pasakojo S. Širmelis.
Šiais laikais, anot futbolo specialisto, tikslas komandai vien tik egzistuoti jau yra nebesuprantamas.
Be pasišventimo stebuklų nebūna
S. Širmelis – buvęs Lietuvos ir Kazachstano futbolo rinktinių, pajėgiausių Lietuvos komandų ir keleto užsienio klubų treneris. Jo karjera tęsėsi Latvijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje. Daug patirties prikaupęs futbolo strategas šiandien atvirauja, kad būti Lietuvos lygoje nėra labai didelis laimėjimas ir ten išlikti nėra stebuklas.
„Gal Biržams ir kai kurioms kitoms komandoms žaisti lygoje yra pasiekimas. Bet jei klubas turi ambicijų, tai nesinorėtų, kad komanda ties tuo ir pasiliktų. Viena aišku, kad jokia komanda neis į priekį, jei nepradės kiek profesionaliau treniruotis. Norint treniruotis – reikia paskatų, finansų. Su viena treniruote per savaitę ar dviem kelti labai didelių tikslų neįmanoma. Reikia dėkoti žmonėms, kurie futbolą remia, nes kitaip nebūtų to futbolo nei Biržuose, nei kažkur kitur“, – kalba daug patyręs treneris.
Pasak jo, rezultatus sporte lemia ne tik finansai – dar svarbesnis yra noras žaisti. Treneris pastebi, kad laikai keičiasi, entuziazmo mažėja, o kai kuriuos jaunus žmones jam darosi sunku suprasti.
„Sunku suprasti tuos jaunus žmones, kurie labai daug mėgsta kalbėti apie šeimas, kad jie dėl to atseit negali daug sportuoti, neturi tam tiek laiko. O būna ir taip, kad vietoje to, kad pasportuotų, nueina į pub‘ą išgerti pintą alaus.
Štai ir visas bendravimas su šeima. Noro siekti tikslo trūksta. Jei jaunas žmogus vieną kartą pasitreniruoja ir savaitgalį kažką bando pademonstruoti, tai tikrai nieko neišeis. O kur dar komanda, susižaidimas“, – apmaudo neslepia iš Biržų kilęs treneris.
Apie didelę širdį
Tam, kad futbolas gyvuotų, ypač mažuose miestuose, reikia futbolo entuziastų su didele širdimi, kuriems futbolas – gyvenimo tikslas.
„Viskas priklauso nuo žmogaus. Jei bus entuziastų su didele širdim, kuomet futbolas yra gyvenimo tikslas, tuomet jis gyvuos. Kai yra idėjų generatorius, aplink kurį viskas sukasi, tuomet nebelabai svarbu, kuriame mieste tu esi. O futbolininkų rasti nėra sudėtinga“, – įsitikinęs S. Širmelis.
Anot jo, statistika akivaizdžiai rodo, kad futbolas tarp vaikų yra populiariausia sporto šaka. Ypač kalbant apie didmiesčius.
„Futbolą lankyti pradeda ir baigia žymiai daugiau vaikų nei bet kurioje kitoje sporto šakoje. Ginčytis jau nėra ko, nes yra statistika ir tai aiškiai matyti. Futbolas, ypač didžiuosiuose miestuose, aplenkia krepšinį tuo, kad sudomina juo jau vaikų darželyje. Pradžioje ypatingų sąlygų nereikia, vaikai mėgsta žaisti. Pergalės, įvarčio azartas jau penkerių metų vaikui aiškus. Žinoma, kad ateitų vaikai žaisti, reikia labai daug nuveikti, nes dabar yra tiek įvairiausių sporto šakų ir veiklų. Bet jei yra kam tuo užsiimti, dirbti su vaikais, tai viskas įmanoma“, – kalbėjo treneris.
Pasak jo, visa infrastruktūra šiais laikais yra. Viskas yra, viskas eina į priekį, išskyrus rezultatus…
Lygis krito, palaikys olandus
Pasaulio futbolo čempionate S. Širmelis palaikys Olandijos rinktinę, kuri jį apžavėjo dar tuomet, kai už ją žaidė legendinis futbolininkas Johanas Kruifas. Tiesa, futbolo specialistas mano, kad čempionato lygis yra sumenkęs dėl pernelyg didelio dalyvių skaičiaus, laiko pasiruošti stokos.
„Seniau kiekvienas čempionatas į futbolą įnešdavo naują impulsą – naują žaidimo stilių, strategijas. Komandos ruošdavosi čempionatui du mėnesius. Dabar tik ką neseniai baigėsi čempionų lygos finalas, o jau pasaulio čempionatas. Tai apie kokias naujoves ir pasiruošimą galima kalbėti? Čempionato dalyvių skaičius padidintas iki 48 komandų ir jame yra tokių šalių, kurių dalyvavimas seniau būtų neįsivaizduojamas. Aišku, bus rinktinių, kurios pademonstruos gražų žaidimą. To ir visi laukiame“, – kalbėjo S. Širmelis.
Susitiko gatvių turnyre
S. Širmelį Biržuose prisimena daug kas, bet ypač gražus ryšys liko su Arūnu Vaitaičiu. Žinomas verslininkas taip pat kadaise žaidė futbolą. Per sportą užsimezgusi draugystė tęsiasi iki šiol. Arūnas prikaupęs daugybę istorijų apie Biržų futbolą, todėl jo prisiminimai papildo S. Širmelio pasakojimą.
Arūnas sako gerai pamenantis pirmąjį jų susitikimą 1968-aisias, kai buvo surengtas „Odinio kamuolio“ turnyras, kuriame dalyvavo susibūrusios skirtingų amžiaus grupių Biržų gatvių komandos. Arūnas žaidė komandoje „Ereliukas“, o Saulius – „Raketoje“. Tai buvo skirtingų amžiaus grupių komandos. „Ereliukui“ tuomet atstovavo L. Abazorius, V. Galeckas, A. Rusteika, R. Vaiginas, G. Kručkauskas ir kt. Vėliau į „Raketą“ buvo pakviestas A. Vaitaitis ir L. Abazorius.
Anuomet buvo ir vyresniųjų komanda (jai priklausė Mangotas, Radzevičius, Mizincovas ir kt.), kuri žaisdavo Lietuvos pirmenybėse. Prie vadinamųjų senelių kviesdavo pažaisti ir Saulių su Romu Dzelziu.
Arūnas pamena, kaip 1975 metų rudenį iškilo ginčas, kas žais už Biržus, – „seniai“ ar jaunimas. Buvo surengtas mačas, kuris baigėsi jaunųjų pergale. „Taigi turėjome pilną teisę atstovauti Biržams“, – sako buvęs futbolininkas.
Treneriai
Arūnas su šypsena prisimena vadinamąsias treniruotes, kurios vykdavusios pušynėlyje lakstant apie medžius arba prie autobusų stoties buvusioje pievoje. Prie tos pačios stoties besitreniruojančius vaikus sykį pamatęs tuometinį naftotiekį statęs rusas ir pasiūlęs parodyti futbolo gudrybių. Buvo atsiradęs ir dar vienas panoręs treniruoti, bet tik pinigus (po rublį vaikų suneštus) susirinkęs ir dingęs. Pagrindinis paauglių treneris buvo knygelė apie futbolą ir jų begalinis noras žaisti.
Todėl jiems buvo nesunku patiems ir aikšteles įsirengti, ir vartus statytis.
Futbolininkams vadovavo ne kas kitas, o Saulius. Pasak Arūno, Saulius vaikus treniruoti, jiems vadovauti pradėjo būdamas gal dvylikos metų.
Pagalbos prašė… sąjunginio laikraščio
Žinoma, jaunimui reikėjo ir suaugusių pagalbos. Ir jie mynė slenksčius su Sauliumi priešakyje.
Arūnas prisimena, kaip Saulius, būdamas paauglys, rašė laišką sąjunginiam laikraščiui, kad Biržuose neskiriamas dėmesys futbolui. „Už tai vietiniai partiniai gavo per galvas, kad nesirūpina jaunimu“, – sako Sauliaus bičiulis. Po to įvykio kurį laiką biržiečiai žaidė su marškinėliais, ant kurių buvo užrašas „Lietuva“ – juos padovanojo Lietuvos sporto komitetas. O tuomet Biržų sporto mokykloje dirbęs V. Garastas pasakęs: „Tie vaikai, matyt, tikrai nori žaisti“.
Aikštėje savęs negailėjo
1975 metais A. Vaitaitis išvažiavo į Vilnių studijuoti, o S. Širmelis liko Biržuose ir aktyviai žaidė futbolą.
Vėliau jis išvyko žaisti į Ukmergės komandą „Vienybė“. Tačiau jo karjera nesiklosčiusi taip, kaip norėta. Saulius gavo rimtą traumą. „Jis aikštėje buvo tikras lyderis. Labai aršus, savęs negailėjo“, – pastebi Arūnas. Todėl ir trauma, matyt, buvo neišvengiama.
S. Širmelis pradėjo dirbti sporto mokykloje treneriu, paskui įstojo į Kauno kultūros institutą, kurį baigė su pagyrimu. Vėliau buvo pakviestas į Vilniaus „Panerį“, kuris žaidė aukščiausioje lygoje. Būtent nuo čia ir prasidėjo profesionalaus trenerio karjera. „Turbūt nėra Lietuvoje komandos, kurios jis nebūtų treniravęs“, – sako žymiojo trenerio draugas.
Tradicijos tęsiamos
S. Širmelis gyvena Ukmergėje. Jo žmona Laima – taip pat biržietė. Išaugino sūnų Gintą ir dukrą Živilę. Sūnus ėjo tėčio pėdomis – jis profesionaliai žaidė futbolą, tapo Lietuvos, Estijos čempionu. Biržuose gimusio Ginto pirmasis treneris buvo, žinoma, tėtis. Dabar futbolo tradicijas tęsia šešiolikmetis Sauliaus anūkas Viljamas – jis treniruojasi Anglijoje.
