Iš HIFŲ

KARTAIS
Kartais smogia skausmingas proto ir kūrybos galių ribų suvokimas.
Neguodžia ir tai, kad visi esam riboti apriboti, užkoduoti prigimties.
Tik retsykiais kai kas lyg šuolininkas su kartimi peršoka šiek tiek aukščiau negu jam buvo duota.
Pagarba jiems.

JONO MEKO METAI BAIGIASI… CITATA
„Aš buvau vaikiokas, kai rusų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą. Sunkvežimis po sunkvežimio, tankas po tanko riedėjo nuo Biržų į Papilį. Suaugusieji tik baimingai žiūrėjo pro langų kraštus į vieškelį. Bet mes, vaikai, kad ir uždrausti, norėjom viską pamatyti iš arčiau. O aš ką tik prieš kelias dienas buvau nusipirkęs pirmą savo foto aparatą. Tai pagriebiau aparatėlį ir nubėgau prie kapinių mūro ir klik – padariau savo gyvenime pirmą nuotrauką. O, koks didelis įvykis!
Staiga girdžiu kažkas rėkia ir matau rusų karininką bėgant per pakelės smėlduobes prie manęs ir šaukiant kažką rusiškai. O aš rusiškai tik keiksmus žinojau, nieko daugiau. Pribėgo jis prie manęs, rėkdamas visu balsu, pagriebė iš mano rankų aparatą, atidarė, brūkšt brūkšt ištraukė juostą, nusviedė ją ant žemės, dar batu patrynė – ir parodė pirštu į namus – reiškia, į kulnus. Tai ir dėjau į kulnus, nereikėjo du kartus sakyt. Aš, didysis kapitalistinis šnipas, dūmiau tolyn nuo kelio, kiek kojos išnešė.
Taip prasidėjo mano foto karjera…“
Iš knygos Jonas Mekas. Laiškai iš niekur, Vilnius, Baltos lankos, 1997

FOTOGRAFIJA
Nuo gimimo
Esam pilni
Išankstinių nustatymų
Ir korektiškų korekcijų:
Kas šviesu – kas per tamsu
Kas teisinga – kas ne
Niekad neatsižvelgiam
Į savo ribotumą
Todėl pasimetame
Kai išplaukia ryškumas
Nuotrauka daros plokščia
Ar pernelyg
postpostmodernistinė
Kai fotografijoje
Išnyksta pati fotografija
Kaip veidas veidrodyje
Išgaruojant laiko sidabrui
Ir lengvai svaigstant
Galvai