Mano rudenio paukštis
Kėkštas – mano rudenio paukštis. Simbolis.
Ir simboliškai jis pasirodo rasotą miglotą rytą sode po rudens lygiadienio, po sena, gal 80-90 metų, ko gero, dar senesne mano protėvių obelim.
Žvilgteli viena akim į mane, kyla nuo žemės, pamodamas savo margais drugeliškais sparnais…
Kėkštas ir obelis. Obelis jau buvo didelė, kiek mano atmintis atmena iš vaikystės – mėgau į ją dažnai laipioti, skinti obuolius ar tiesiog sėdėti ant šakų – dabar jau nepasakyčiau, apie ką tada galvojau, ką svajojau.
Visa tai ant savo sparnų nusinešė rudenio kėkštas, raudonai rudas kaip ir ateinantis tikras, gilus ruduo.
CITATA IŠ SKAITYMŲ
„Senovės filosofai kur kas daugiau mąstė, nei skaitė (ir ne veltui). Todėl jie taip brangino konkretumą. Atsiradus spaustuvei, viskas pakito. Dabar daugiau skaitoma, nei mąstoma“
ALBERT CAMUS. „Užrašų knygelės II „Regnum“, 1997.
p.s. Dabar net ir skaitymą, ne tik mąstymą pakeitė žiūrėjimas (TV) ir naršymas (internetas).
KELIAS IR SODAS
Pasaulis
Tėra pagundų sodas
Ir kelias
Per tą sodą –
Juo ėjai –
Eini – dar eisi –
Ir nesvarbu
Kad tie gražiausi
Vaisiai jau suvalgyti –
Pagundų sodas
Siūlo brandesnius
Ir nesvarbu kad
Kelio daug
Už nugaros tau liko –
Esi sode
Esi kely
