Eseistikos etiudai ir vienas verlibras
APIE
Apie Mirusius. Prieš Vėlines.
Ilgių laike kažkodėl vis galvojas.
Apie tuos, su kuriais eita ilgesnį ar trumpesnį kelią.
Dažniausia draugysčių. Blykstelėjusių trumpam (jų daug), ir nedaug tų, kurios driekias per beveik visą gyvenimą.
Krenta lapai lyg Mirusiųjų laiškai. Grįžta į Žemės ratą. Taip, kaip grįšim ir mes, tie šiandien gyvieji.
Mano kartoj – išėjimo metas.
Dėsnis. Neišvengiamybė. Ritualas.
Apie Mirusius šitam laike kažkodėl galvojas dažniau.
Krenta lapai lyg Mirusiųjų laiškai…
RYTO
Rudens pradžioj, auštant, saulei jau išnyrant iš už horizonto – ryto vaivorykštė.
Migla virš rudenio laukų ir giraičių guotų. Be vėjo rytas, pučia jis kažkur aukštai aukštai, lėtai gena debesis.
Galvoju – kada mačiau ryto vaivorykštę? Ar išvis ją mačiau rytą?
Dauguma mano matytų (ir fotografuotų, kadaise „kolekcionuotų“, tačiau nevykus ta sena fotoserija…) vaivorykščių buvo vakarinės.
Na, dar popietinės ar vidurdienio.
Ryto nepamenu.
Gal todėl toks netikėtas įspūdis, susiliejus į vieną tiems visiems šio ryto rudens gamtos komponentams – saulei, rudeniui, miglai, vaivorykštei ir dar tūkstančiams dalykų, kurių neįmanoma išvardinti.
PERKĖLA
Prilaikyk arklius, raiteli –
Perkėla nėra toli
Supas ant juodo vandens
Charono keltas
Tik niekas tam vandeny
Niekad neatsispindi
