„Manęs klausia, ką dabar darysiu, kai išėjau į pensiją? Visiems atsakau – gyvensiu“, – sako kelis dešimtmečius Biržų ligoninės Traumatologijos skyriuje dirbusi medikė Renata Balčiūnienė. Palikdama darbovietę ji iš kolegų išgirdo, jog iš ligoninės išeina paskutiniai mohikanai.
Šia skyriaus talismanu tapusią medicinos darbuotoją žino visi, kuriems teko turėti reikalų su traumatologais bei chirurgais. Su visais ji sutaria ir kiekvienam gali pasakyti po gerą žodį.
„Nėra žmonių, su kuriais pykčiausi“, – sako Renata.
Laukia sugrįžtant
Renata Balčiūnienė dvejus metus dirbo jau būdama pensinio amžiaus. Kai baigėsi licencija, medikė nusprendė jos nebetęsti.
Tiesa, atsisveikindamas ir dėkodamas už darbą Biržų ligoninės direktorius Petras Bimba pasakė, kad laukia jos sugrįžtant.
Anot medikės, sveikatos ir noro dirbti dar yra, bet šiuo metu jaučianti nuovargį. Žmonės pasidarę pikti, su savo reikalavimais, medikams vis dažniau būna sunku atlaikyti stresines situacijas.
„Viskas keičiasi. Ir gyvenimas, ir žmonės“, – profesinę patirtį filosofiškai apibendrina Renata.
Ilgus metus dirbdama Traumatologijos (šiuo metu – Chirurgijos ir traumatologijos ortopedijos (su LOR lovomis) skyriuje ji sako buvusi savo rogėse. Ir džiaugiasi, kad visą gyvenimą dirbo pagal pašaukimą.
Renata sako, kad skyriaus vedėjas Olgertas Kvedaravičius, sužinojęs, kad ji palieka darbą, pasakė, kad „išeina paskutiniai mohikanai“.
Renata Biržų ligoninės Traumatologijos skyriuje medicinos sesele pradėjo dirbti 1976 metais ir iki pensijos darbovietės nekeitė. Dar 15 metų antraeiles pareigas ji ėjo Teismo medicinos ekspertizėje.
Į Biržus – po nelaimės šeimoje
Baigusi Panevėžio medicinos mokyklą Renata gavo paskyrimą į Kauną.
Šiame mieste gydytoja dirbo jos sesuo Zita Streikienė.
Tačiau šeimoje įvyko didelė nelaimė. Brolis Romas nėrė į upę žemyn galva ir jam lūžo stuburo slanksteliai. Reikėjo tėvams padėti brolį slaugyti.
Tada motina ėjusi pas tuometinį Biržų ligoninės vyriausiąjį gydytoją Antaną Dauguvietį ir prašiusi, kad jis dukrą pakviestų dirbti į Biržus.
Po kurio laiko į Biržus atvažiavo ir jų sesuo.
Romas po patirtos traumos išgyveno 16 metų. Jis nevaldė nei rankų, nei kojų.
Renata neslepia turėjusi ypatingą gyvenimo patirtį. Tais laikais, kai neįgalieji buvo visuomenės atstumtieji, pas jos brolį suvažiuodavo likimo broliai ir sesės. Kai kurie iš jų negalėdavo savarankiškai valgyti ir gerti.
„Mūsų namuką kiti vadindavo elgetų namais. O mes jį vadinome guminiu. Nes kiek atvažiuodavo žmonių, tiek į jį tilpdavo“, – pasakoja Renata.
Po traumos brolis buvo kritęs į depresiją, du kartus bandė nusižudyti. Reikėjo daug laiko ir pastangų, kol jis prisileido kitus žmones ir pradėjo bendrauti su tokiais pat neįgaliaisiais kaip jis.
„Reikėjo tik pamatyti, kokie tie neįgalūs žmonės buvo džiaugsmingi, laimingi – vien dėl to, kad yra gyvi ir gyvena. Kai kiti skųsdavosi dėl visokių smulkmenų, reikėjo jiems tik pabendrauti su tokiais žmonėmis“, – kalbėjo R. Balčiūnienė.
Atšvęs visas šventes
Renata sako, kad ją labiausiai stebina žmonės, kurie nevertina gyvenimo. Ir kai jos klausia, ką darys išėjusi į pensiją, ji pirmiausia atsako – gyvensiu. „Tiesiog gyvensiu ir džiaugsiuos gyvenimu“,- priduria medikė, kuri kaip niekas kitas suvokia, koks trapus gyvenimas gali būti.
Moteris sako, kad jai labai patinka megzti ir skaityti knygas. Su seserimi buvo surinkusios visą pasaulinės literatūros kolekciją.
„Seseriai sakydavau – kada mes tas knygas perskaitysime? Ji minėjo, kad kai išeisim į pensiją.
Taip ir yra. Sesuo knygas perskaitė. Dabar skaitysiu ir aš. O gal ir pomėgis auginti gėles atsiras?“ – svarsto Renata.
Ji sako, kad jei kas nors paprašytų pagalbos, niekada neatsisakytų. Tokia buvo ir išlieka mediko pareiga.
Pašnekovė neslėpė pastaruosius dvidešimtį metų neturėjusi nei Velykų, nei Kalėdų švenčių. Visas jas sutikdavusi darbe.
„Kadangi esu viena, visi manęs prašydavo padirbti. Kiti norėdavo būti su šeimomis. O aš sutikdavau“, – kalbėjo R. Balčiūnienė.
Dabar ji sako aplankysianti visus artimiausius žmones ir atšvęsianti su artimaisiais visas praleistas šventes. Artimiausiu metu jos laukia kelionė į Daniją pas sūnaus Mariaus buvusią žmoną ir anūko mamą. Su ja Renata sako palaikanti pačius gražiausius santykius.
Marius šiuo metu su šeima gyvena Norvegijoje, augina du berniukus Jorį ir Jokūbą. Norvegijoje gyvena ir sūnaus dukra Miglė iš kitos santuokos.
Visa šeima – aeroklube
Pats mylimiausias Renatos anūkas Elijus gyvena Biržuose. Šiuo metu jis mokosi paskutinėje „Saulės“ gimnazijos klasėje. Moteris atvirauja, kad Elijus užaugęs toks, kokį anūką norėtų matyti kiekviena močiutė.
Visos vaikino laisvos dienos praleidžiamos Biržų aerodrome. Laiminga močiutė juokauja, kad visa jos šeima gyvena aerodrome. Buvęs Renatos sutuoktinis – aviacijos žmogus. Savo lėktuvą yra įsigijęs ir sūnus Marius.
Su vyru Renata išsiskyrė, kai sūnus buvo paauglys. „Arba man viskas, arba nieko“, – tokios pozicijos santuokiniame gyvenime laikėsi ji. Tačiau buvusiam vyrui ji esanti dėkinga už tai, kad šis jai dirbant ar išvykstant į kursus visada prižiūrėdavo sūnų.
„Nors išsiskyrėme, esame geri draugai. Jis man irgi yra sakęs, kad dėkingas už tai, jog nedrausdavau susitikti su sūnumi“, – kalbėjo moteris.
Padėti žmonėms ir patirti jų gerumą
Renata vaikystėje, kai mokėsi Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje, svajojusi būti dainininke. Ji dainavo ansamblyje pas legendinius Biržų muzikantus Ličkovą, Ščiupoką, chore. Deja, mokytis Klaipėdos aukštesniojoje muzikos mokykloje neleidusi mama.
Tuomet ji nutarusi stoti į medicinos mokyklą. Vienas iš tokio sprendimo motyvų – bus galimybių bent saldainių prisivalgyti.
Ir ji visiškai nesigaili tokiu pasirinkimu.
„Nieko nėra gyvenime geriau, nei duoti kitam – o ne prašyti“, – sako moteris.
Ir dirbdama ji sako niekam neatsisakiusi ir vaistų suleisti, ir lašinės pastatyti. Ir dabar, jei kam tik kokia bėda, niekuomet neatsisako padėti.
Moteris tikina, kad jai žmonės atsako tuo pačiu – ji patirianti jų gerumą.
Sodino parką
R. Balčiūnienė prisiminė vieną jauną pacientą, kuriam ligoninėje statė lašinę. Jis klausė, kiek už ligoninės langų augantiems medžiams gali būti metų.
„Sakau – 47. Nes aš pati juos sodinau“, – nustebusiam pacientui pasakiusi medikė.
Renata rodo nuotraukas ir atkreipia dėmesį į jos pačią mėgstamiausią. Su kolegėmis ji nusifotografavusi prie Biržų ligoninės. Šalia jos – ką tik pasodintos mažulytės eglutės.
Visi, kas šiuo metu lankosi ligoninėje, žino, kokios didžiulės eglės auga dabar…
Moteris pasakoja, kad darbuotojai noriai eidavo į talkas sodinti parko. Ir kaip neisi, jei ant tvenkinio kranto stovėdavo pirtelė, o prie jos – alaus statinė padėta… Visi lenktyniaudavo, kad suspėtų į patalkius. Medikams duodavo valdiškus čebatus ir visi, pamokyti O. Kvedaravičiaus, sodindavo medelius.
„O linksma būdavo… Visi norėdavome sodinti parką…“ – prisimena R. Balčiūnienė.
Mirus ligoniui verkdavo
Šiandien tie prabėgę metai Renatai atrodo kaip viena akimirka.
„Kai mes pradėjome dirbti, visi buvome jauni, nebuvo nei turtingų, nei įtakingų, visi buvome vienodi“, – gražius jaunystės metus prisimena Renata.
Sako, vos pradėjusi dirbti ji verkdavusi, jei koks ligonis mirdavo. O sunkiausia buvo teismo medicinos ekspertizėje.
Grįžusi iš darbo namo medikė bandydavo pamiršti tai, kas jame buvo sunkiausia. Juk ir namuose reikėjo daug ką nuveikti – vaiką į mokyklą leisti, buitį tvarkyti.
Renata prisimena, kad seniau ligoninės Chirurgijos ir Traumatologijos skyriai vasaros metu keisdavosi darbuotojais, vieni kitus išleisdami atostogų. Buvo tradicija Traumatologijos skyriaus darbuotojams su šeimomis važiuoti pas vedėją į Pamūriškių kaimą, kur jo tėvų gimtinė.
Medikai pirmiausia aplankydavo ten įrengtą muziejų, iš jo išėjus būdavo privaloma samanės stikliuką paragauti.
„Šių susibūrimų metu gerų emocijų pasikraudavome visiems metams“, – prisimena Renata.
Darbuotojai kartu švęsdavo ir gimtadienius, ir vardadienius. Laimė, nė vienas skyriaus darbuotojas „nenubangavo“, visi tvarkingai ir laiku į darbą ateidavo.
Kai visi geri
Renatai teko dirbti ligoninei vadovaujant trims vyriausiems gydytojams. Visi buvo labai skirtingi, bet jai labai geri.
A. Dauguvietį ji prisimena kaip gydytoją iš didžiosios raidės. Buvęs labai reiklus ir tvarkai, ir švarai. Bet kartu buvęs labai geras, nekerštingas.
Į žmogų įsiklausantis ir supratingas buvo Nikolajus Jeloza. O su ligoninės direktoriumi Petru Bimba jai teko mažai susidurti, bet žino, kad jis labai tolerantiškas žmogus.
Iš kolegų jai didžiausias autoritetas buvo gydytojas, dr. Olgertas Kvedaravičius.
Ir visos kolegės buvo labai geros, bet savo galvą ji nulenktų prieš Reginą Zakrienę.
„Visko yra buvę, bet jei kokia bėda ar nelaimė, gali ir akmenimis lyti – neišduos ir padės“, – apie kolegę kalba R. Balčiūnienė.
Yra bendradarbių, kurios tapo labai geromis draugėmis. Tai Marytė Lašukienė, Ritutė Lasienė, Audra Narkevičienė, Regina Zakrienė. Anot Renatos, tai laiko išbandytos draugės, kurioms gali ir trečią valandą nakties paskambinti.
Reikia aštraus proto
Pasak Renatos, traumatologija – labai sunki medicinos sritis. Šiame skyriuje dirbantys žmonės girdėdavo, kad, jei yra dirbę šiame skyriuje, tai gali darbuotis visur.
Ji mena laikus, kai nebuvo nei vienkartinių švirkštų, nei sistemų. Juos tekdavo virinti, o bevirinant tekdavo ir sudeginti, ir kitokių „nuotykių“ patirti.
Šlaunikaulių seniau niekas neoperuodavo. Ligoniai po kelis mėnesius gulėdavo ištempta galūne. Tuomet reikėdavo žiūrėti, kad neatsirastų pragulos.
Po klubų operacijų tekdavo dėti gipsą ant visos kojos iki pat stuburo. Tai darydavo visi skyriaus darbuotojai. Ir gipsą slaugytojams gaminti tekdavo patiems.
Vienu metu ligoninėje buvo pradėta operuoti galvas. Buvo didelis pacientų mirštamumas.
„Dabar kai pagalvoju, kaip mes tiek daug ištvėrėme. Gal kad jaunos buvome“, – svarsto Renata. Ji prisimena, kaip tekdavo stebėti ligonius po galvos traumų. Padažnėjus pulsui ir krentant kraujo spaudimui būdavo akivaizdu, kad vystosi hematoma. Tekdavo skubiai pacientus vežti į Panevėžį operacijai. Anot Renatos, situacija galėdavo keistis kiekvieną minutę, todėl Traumatologijos skyriuje dirbančiam medikui reikia ir aštraus proto, ir ištvermės, ir kantrybės, ir nuoširdumo.
Nepamirštama naktis
Renata pasakoja ir apie vieną darbo naktį, kurios ji sako nepamiršianti visą gyvenimą. Tai buvo 1991 metų sausio 13-oji.
Tuo metu ji ligoninėje budėjo su chirurgu Leonidu Sologubovu. Į ligoninę atvežė labai sunkų ligonį. Žmogus fermoje valė mėšlą, sukosi konteineris, ir vyras įkišo koją.
Žaizdą reikėjo valyti, operuoti, kraują perpilti, lašines statyti.
Medikai sukosi apie ligonį, o žvilgsnis vis krypo į televiziją. Jie matė diktorę E. Bučelytę, kuri pranešinėjo apie artėjančius rusų kareivius, vėliau televizijos transliacija nutrūko.
Buvo visiškai neaišku, kas bus toliau. L. Sologubovas skambino savo draugams, o šie sakė, kad ir radijas netransliuoja…
Penktą valandą ryto po miestą pradėjo važinėti milicijos automobiliai. Per garsiakalbius gyventojai buvo kviečiami eiti į autobusus ir vykti į Vilnių.
„Patiems nervai įtempti, lakstome ir nežinome, kur bėgti. Papuolėme į visišką nežinomybę. O čia ligonis sunkus… niekada nepamiršiu. Buvo kažkas baisaus“, – kalbėjo Renata.
Ryte grįžusi iš darbo ji pasiūlė draugei nueiti į bažnyčią. Noras kilo spontaniškai, nors niekada ji nebuvo aktyvi bažnyčios lankytoja.
Ji pamena, kad žmonių bažnyčioje buvo tiek daug, kad joms vieta atsiradusi tik lauke ant laiptų…
Tas ligonis, kuris tą naktį buvo slaugomas, pagijo. O Lietuva atgavo Nepriklausomybę…
Dėkinga matininkei už patarimą
Renata neslepia, kad vienu metu per koronaviruso pandemiją išvarginus ligoms jai buvo kilusi mintis parduoti gimtąjį namą, esantį Manto Kvedaravičiaus gatvėje.
Šis namas – jos tėvelių – visų labai gerbto kalvio Aleksandro ir mamos verpėjos Stefanijos Valašimų. Čia užaugo ir trys jų vaikai.
Kai nutarė parduoti namus, Renata jau buvo ir butą susiradusi. Pasikvietė matininkę Iloną iš Panevėžio padaryti geodezinius matavimus. Moteris sako dabar esanti be galo dėkinga jai už patarimą, dėl kurio ji namo taip ir nepardavusi.
„Sėdi Ilona ant sofos, žiūri į krosnį, ant kurios išpaišyti visų vaikų ir anūkų ūgiai augant, ir klausia, ar man viskas su protu gerai. Iš pradžių net įsižeidžiau. O ji manęs klausia, kuo turimas namas netenkina“ – pasakojo Renata.
Savininkė paaiškino, kad namas be vandens, neturi kanalizacijos.
Ilona pasakiusi, kad tokius dalykus ji galinti įsirengti, o tokio namo atsisakyti negalima.
Renata taip ir padarė – įrengė ir vandentiekį, ir kanalizaciją, o už „covidinius“ pinigus ir pavėsinę pasistatė. Nusiperka briketų, pasikūrena norvegišką krosnelę ir gyvena kaip Dievo ausy.
„Visko užteks, kad tik Dievas duotų sveikatos“, – sako pašnekovė.
Moteris sako negalinti atsidžiaugti gerais kaimynais Puplauskiais, Kvedarais, Ligita Povilioniene. Jei kokia bėda atsitinka, pirmiausia juk ne pas giminę, o pas kaimyną eini.
„Jei kas mano judesio kieme nemato, iškart skambina ir klausia, ar viskas gerai“, – džiaugėsi Renata.
