Petras, Boleslovas ir Romualdas Algimantas Emužiai patyrė tremtį, pasitiko Lietuvos atgimimą. Visi trys broliai kartu su laisve įkvėpė vilties bei tikėjimo, kad okupacijos neteks išgyventi jų vaikams ir provaikaičiams. „Šiaurės rytai“ kalbėjosi su vienu iš brolių Emužių – 85 metų sulaukusiu Romualdu Algimantu. Sąjūdžio metais jis dirbo Biržų autobusų parke, ūkininkavo ir tapo vienu iš pirmųjų seniūnų rajone.
Legailiuose gyvenusių Pranciškos ir Mykolo Emužių šeimoje augo trys sūnūs. 1932 metais gimė Petras, po metų – Boleslovas, o 1939-aisiais į šį pasaulį atėjo Romualdas Algimantas. Dar vienas vaikas, Vytuku pavadintas, mirė visai mažytis. Šiandien tarp brolių nebėra ir jau senokai mirusio Boleslovo, silpsta per devintą dešimtį perkopusio Petro sveikata.
ŠR kalbėjosi su jauniausiu iš brolių Emužių – Romualdu Algimantu. Jis su žmona jau daugiau nei 60 metų gyvena Biržų miesto judrių gatvių sankirtoje, kur kadaise buvo žmonos Onos senelių namai.
Romualdo tėvų ir senelių namai buvo prie Legailių. Iš čia visi trys broliai su tėvais buvo išvežti į Sibirą 1951 metų spalio 2 dieną.
32 hektarai žemės lėmė tremtį
„Senelis ir tėvas buvo žemvaldžiai, turėję 32 hektarus žemės“, – sako Romualdas Emužis. Į aštuonerius metus trukusią tremtį Tomsko srityje Emužių šeima išvežta, kai Romualdas, jauniausias iš sūnų, buvo ketvirtokas.
„Buvau ką tik perkeltas į ketvirtą klasę. Legailiuose buvo perpildyta mokykla, tai mokėmės Sodelišky, Kutrevičiaus dvaro name“, – pasakoja 85 metų vyras.
Emužių šeima buvo ištremta naktį.
„Broliai ką tik iš šokių buvo parėję, dar nemiegojo, kai grupė skrebelių atėjo į mūsų namus. Tie, kurie vežė į Kupiškį, nebuvo jau tokie negeri, bet važiuojant į Kupiškį senuoju keliu, nuo kalno leidžiantis vienas skrebelis pasiėmė brolio gitarą. Jos Petrui labai jau buvo gaila… Tėvas palikdamas namus dar spėjo žąsų galvas nuskirst, druskos pasiėmė. Tai važiuodamas vagone žąsis pešė… Plunksnas drabstė pro krovininio vagono skylę, išpjautą gamtiniams reikalams atlikt. Moterys tą darydamos kapa (lovatiese) prisidengdavo“, – kelionę mena Emužių šeimos jaunylis.
Į vieną vagoną tremtiniai buvo surinkti Kupiškyje. Kelionės pabaiga – Tomsko srities kaimas Ribinskas prie Ketės upės. Tremties vietoje netoliese jau buvo apgyvendinti Sauliaus Kubiliūno (Nepriklausomoje Lietuvoje buvusio Seimo nariu, Biržų mero – red.) uošviai Puodžiūnai. „Jie buvo vežti anksčiau, dar prieš mus. Po mūsų jau daugiau nebegabeno. Atvežė vėliau surinkę tik tuos, kurie šeimas tremiant studijavo“, – sako R. Emužis.
Ir klubo salė, ir barakai
„Sibire buvo labai šalta. Kelionėje drebėjom baržos kampe, brezentu uždengti. Galiausiai visus suvežė į klubą, kur buvo scena. Tai ant jos vyrai, kurie turėjo pasiėmę akordeonus (Galvanauskai, Zinkevičiai), grojo, dainavo, kol visus išskirstė, kur ką“, – į vaiko atmintį įstrigusius epizodus mena pašnekovas.
Pasak R. Emužio, atvežtuosius apgyvendino daugiausia pas ukrainiečius. „Mes vienoj vietoj buvom trečia šeima. Su motina ant grindų gulėdavom, kartu buvo nesveiką sūnų turėję ukrainiečiai. Bet taip gyvenom neilgai – paskui iškėlė į barakus tarp blakių“, – pasakoja vyras.
Romualdas lankė netoliese buvusią mokyklą, pilnamečiai broliai Boleslovas ir Petras dirbo traktorininkais. Boleslovas dar Lietuvoje traktorių valdyti išmoko, o Petras, anot Romualdo, buvo toks pusiau agronomas, dirbo prie koksagyzo (kultūra, naudojama kaučiukui gauti) auginimo, traktorių vairuoti „išsimokino“ vėliau.
Romualdui Sibire per mokinių atostogas teko ir upėmis plukdyti sielius, ir laivus krauti – tampyti dėžes su degtine. Jos butelius įgudę seni krovikai įsigudrindavo sudaužyti ir parodyti kaip stiklo taros broką. O degtinė tai neprapuldavusi…
Brolio Petro vestuvės
Emužiai barake pagyveno iki rudens.
„Dabartiniai Petro uošviai Ranoniai nupirko tokį namelį, tai ir išsikėlėm ten visi. Brolis Petras Sibire apsiženijo“, – sako Romualdas. Petras Emužis tremtyje vedė Daudžgiriuose gimusią Emiliją Ranonytę. Jos tėvai – tremtiniai iš Biržų krašto – Emilija ir Juozas Ranoniai. Juozas į gimtinę nebegrįžo – mirė Sibire.
Sibire buvo pradėta ir jaunųjų Emužių – Petro ir Emilijos – vyriausioji dukra Rita Emužytė (Vaičiulėnienė). Ji gimė jau Lietuvoje. Biržuose muzikavimu žinomo tėčio genus paveldėjusi Rita dirba meno mokykloje.
Grįžimas į Lietuvą – du kartus
Romualdas Emužis į Lietuvą grįžo pirmasis iš šeimos. Pasinaudojo po Stalino mirties nepilnamečiams vaikams sovietų valdžios suteikta teise anksčiau grįžti į Tėvynę.
„Verkite, vaikai, Stalinas mirė, sako mokytoja, o verkti niekaip neišeina“, – prisimena mokykloje išgirstą žinią apie diktatoriaus mirtį.
Apie 1957-uosius į kelionę gimtinėn jis leidosi vienas. Turėjo užsidirbęs ir pinigų, tačiau dar nebuvo sulaukęs pilnametystės.
Nepilnamečio grįžimas į Lietuvą nebuvo sėkmingas. Žadėto darbo pas pusbrolį Šiauliuose Romualdas negavo. „Kadangi buvau nepilnametis, darbo negavau. Pusbrolis dirbo DEPO, buvo instruktorius, sakė išmokys mane ant šilumvežio tipo, bet taip ir neišmokė. Grįžau aš atgal į Sibirą – peržiemot tiktai. O 1958 metų birželį visus demobilizavo ir iš ten jau parvažiavau su visais“, – pasakoja Romualdas.
Emužių šeimai buvo leista grįžti į savo namus Legailiuose. „Mūsų namuose jau buvo apgyvendintos dvi svetimos šeimos – Krikščiūnai ir Vaičekoniai. Mes jų iš savo namų nevarėm. Namas didelis, pagyvenom kartu. Nesipykdavom, gražiuoju viskas būdavo“, – pasakoja R. A. Emužis.
Grįžęs į Lietuvą Petras pradėjo dirbti kolūkyje Daudžgiriuose, Boleslovas – MSV. Abu jie dirbo traktoriais. „Bolia jau į Sibirą nuvažiavo su teisėmis, o Petras išsimokė tenai, vietoje“, – sako Romualdas. Jis dirbo kolūkyje „Bendras darbas“.
Petro Emužio šeima iš viso susilaukė trijų vaikų. Tiek pat atžalų gimė Boleslovo ir Onos Emužių šeimoje. Jaunylis Romualdas Algimantas su žmona Ona susilaukė dviejų dukterų.
Sąjūdis ir tikėjimas Lietuva
Prasidėjus Sąjūdžiui Romualdas jau dirbo Biržų autobusų parke vairuotoju. Sako, kad Autobusų parke buvo įkurta Sąjūdžio grupė. Jos veiklai neprieštaravęs ir netgi pritaręs direktorius Petras Jasilionis. Anot Romualdo, direktorius Petras ir transporto skyriui vadovavęs Kęstutis Jasilionis buvę skirtingo charakterio ir pažiūrų.
„Jie abu net ne giminės!“ – tvirtina vairuotoju dirbęs Romualdas.
Iš įmonėje veikusios Sąjūdžio grupės aktyvistų jis mena Mykolą Petronį, kuris „ir sūnų leido į savanorius“.
Į Baltijos kelią Romualdas važiavo PAZ autobusu. Tam gavo transporto skyriaus viršininko K. Jasilionio leidimą.
„Stotyje paklausiau, ar yra norinčių važiuoti į Baltijos kelią. Gal pusė autobuso pririnkau. Atgal tai jau pilnas autobusas buvo“, – prisimena Romualdas. Jo žmona Onutė jau anksčiau su kitais žmonėmis buvo nuvažiavusi.
„Ji mūsų šeimos didžiausia už Lietuvos laisvę aktyvistė buvo – visur ėjo, važiavo. Abu tuo klausimu sutarėm“, – kalba Romualdas. Jiedu ir legendiniame roko marše buvę, ir Sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto įvykiuose dalyvavę – kur tik galėję, ten ėję, važiavę…
„Nuo jaunų dienų aš išgyvenu už Lietuvą… Mūsų kaimo apylinkėse buvo daug partizanų, gal apie penkiasdešimt. Ir visus iššaudė…“ – sako nuo Čedasų kilusi Onutė Emužienė. Biržuose ji dirbo „Siūlo“ fabrike verpėja, paskui pradėjo ūkininkauti kartu su tėvų žemę atgavusiu vyru.
Pasak Romualdo, visi trys broliai Emužiai buvo nusiteikę patriotiškai, su džiaugsmu pasitiko Nepriklausomybės atkūrimą. Brolis Petras dalyvavęs statant stogastulpį tremtiniams prie siauruko geležinkelio. Astrave lentpjūvėje dirbęs Petras parūpinęs ir medį, iš kurio meistras Algirdas Butkevičius kūrė medinį paminklą. Petras prisidėjęs ir statant medinį atminimo ženklą ištremtiems mokytojams Užušiliuose.
Tarp pirmųjų seniūnų
Romualdas atkūrė tėviškės namus Legailiuose, ėmė ūkininkauti. 1995 metais tapo Pačeriaukštės seniūnijos seniūnu.
„Jau ūkininkavau Legailiuose, kur atstačiau namus. Turėjom ir laidinį telefoną. Kartą man paskambino Gintaras Butkevičius (Biržų savivaldybės vicemeras). Klausia, ar negalėčiau dirbti seniūnu. Sako, kad aš pažįstu žmones, todėl mano, jog galėčiau dirbti. Suabejojau, ar sugebėčiau. Gintaras tikino, kad sugebėsiu, ir pažadėjo padėti“, – prisimena Pačeriaukštės seniūnu tapęs Romualdas Algimantas Emužis. Šias pareigas ėjo visą kadenciją – dvejus metus.
„Pirmadieniais rajone būdavo susirinkimai. O apie ūkinę veiklą tai sunku ir ką pasakyti. Reikia, būdavo, nors tušinuko, rašom prašymą rajono valdžiai. Patys pinigų nevaldėme, buhalterio seniūnijoje nebuvo. Didžioji dauguma darbuotojų – kapinių prižiūrėtojai“, – apie seniūno darbą kalba 85 metų žmogus.
Buvęs seniūnas mena pirmuosius kolegas Liudviką Pleškį, Steponą Staškevičių, Zitą Šarkienę, Vytautą Einorį…
Iki šiol – pirmuosiuose šeimos namuose
„Va, šitame kambary mes su Onute ir susipažinom. Va čia, kur dabar kalbam, stovėjo lova, kai apsiženijom“, – su šypsena atsako Romualdas į klausimą, kur jiedu su žmona susipažino.
Abu senoliai smagiai nusijuokia.
„Čia mano senelių Galvanauskų namai. Močiutė kurį laiką buvo Zelandijoje pas dukterį, bet jai ten nepatiko. Grįžo, tai mes ją prižiūrėjom, laidojom ir močiutė mums paliko palikimą“, – sako Ona Emužienė. Čia, prie Vabalninko ir Respublikos gatvių, ir bėgo poros gyvenimas.
„Daug čia visko atstačiau“, – sako Romualdas apie gražiai tvarkomą sodybą. Pasak šeimininko, visi gėlynai ir dabartiniai darbai – jo žmonos Onutės nuopelnas ir rūpestis.
„Reikėjo pamatyti, kaip anksčiau, kai daugiau sveikatos Onutė turėjo, čia viskas žydėjo“, – kalba Romualdas, rodydamas pro langą žaliąją sraigę – suformuotą krūmą. Tai vis Onutės išmonė ir darbas.
Tai, kas svarbiausia
„Svarbiausia man yra Onutė. Aš be jos net šaukšto negalėčiau pasiimti… Ji man ir šaukštą paduoda, ir paguldo, ir pakelia…“ – apie žmoną kalba Romualdas.
„Mano toks darbas. Taip jau prisiekta – kartu ir džiaugsme, ir skausme“, – šypsosi moteris. Už Romualdo ji ištekėjo prieš 63 metus. Poros tuoktuvės įvyko 1961-aisiais Suosto bažnyčioje. Tuokė kunigas Kisielius. Poros antrosios vestuvės – jau auksinės – taip pat buvo Suosto bažnyčioje.
„Esame abu labai tikintys – kitaip ir būti negali“, – sako Romualdas. Tik į bažnyčią nueiti nebėra jėgų – tenka melstis namuose… Niekada netikėjau, kad toks stiprus būdamas taip prarasiu sveikatą. 56 metus vairavau ir savo mašiną, ir valdišką, o dabar turiu tris žoliapjoves, bet žolę pjauna samdytas žmogus“, – kalba Romualdas.
Abu sutuoktiniai sako priklausę krikščionių demokratų partijai ir, kol galėję, dalyvavę partijos veikloje.
Kiekvienais metais važiuodavę ir į Baltijos kelio minėjimus, ten sutikdavę bendraminčius.
„Nėra net kalbų, kaip mes džiaugiamės laisva Lietuva. Labai dėl to išgyvenom ir tikėjom. Labai tikėjom“, – kalba Romualdas. Sutuoktinio mintims pritaria žmona, vis pridėdama kokį giedra šypsena ir emocija nuspalvintą žodį.
Dar abiem labai svarbu, kad žmonės į šalies valdžią išsirinktų patriotiškus, Lietuvos naudai dirbti nusiteikusius žmones.
„Balsuoti reikia už galinčius dirbti, mąstančius, o ne už apsimetėlius“, – įsitikinę Emužiai.
