Vidos ir Kęstučio Preidžių namų svetainė liudija čia gyvenant tautodailininkus: sienos nukabinėtos Kęstučio tapybos darbais, stalus pridengia Vidos dekoruotos staltiesės ir staltiesėlės, šviesą skleidžia Vidos sukurta stalinė lempa, greta rikiuojasi bendraminčių Zinkevičiaus, Jatulevičiaus, Jackūno dovanotos medžio skulptūros. Tokioje jaukioje svetainėje ir kalbamės apie Vidos ir Kęstučio kelius į tautodailę, apie malonumu tapusį darbą.
Lino siuviniais garsėjanti Vida sako, kad rankdarbiais užsiimdavo dar vaikystėje. Gal dėl to, kad tuo metu nebuvo kuo puoštis pačiai ir puošti savo namų. Prisimena pirmą didelį rankdarbį: išsiuvinėjo veltinį kilimą ir juo papuošė savo kambarį. O pirmą sijoną iš seno mamos palto pasisiuvo dar neidama į mokyklą. Kaip jį pasisiuvo, ar dėvėjo, net nepamena.
– Gyvenom tokiais laikais, kai viską reikėjo patiems susikurti, todėl ir megzdavom, ir siūdavom, ir siuvinėdavom. Ir drabužius susikurdavom, ir rankinukus iš skiaučių susiūdavom, – kalba Vida.
O siuvimo mokėsi iš meistrų. Pradėjo siūti „Baltijos“ fabrike Kaune, dirbo monotonišką konvejerinį darbą, o kai meilė sugrąžino į Biržus, įsidarbino siuvėja buities paslaugų įmonės siuvykloje. Vida pasakoja: jauną darbuotoją paskyrė prie patyrusios siuvėjos, kuri išmokė siūti siuvinį nuo pradžios iki galo, kaip ką siūti, kur audinį prilaikyti, kur patempti, siūti dailiai, tvarkingai. Šitas pamokas Vida prisimena ir dabar, kai pati kasdien draugauja su gana įnoringu linu. Iš pradžių ir prie lino nebuvo lengva priprasti, o dabar kito audinio siūti nebenorėtų.
– Mugėse pažiūriu, kaip siuva jaunimėlis, ir matau, kad skerso ir išilgo audinio neskiria, siuva bet kaip, – šypsosi Vida.
Išėjusi iš buities paslaugų įmonės kurį laiką siuvo namie, tačiau darbo pradėjo trūkti, todėl įsidarbino „Siūlo“ fabrike.
– Sunku buvo kaip katorgoje, ypač kai tekdavo dirbti naktį. Ir normos didelės, kai jau įveikdavai, prisivydavai, vėl pakeldavo. Kai atrodė, kad neįsiveiksiu su tokiu darbu, viršininkai pasiūlė eiti į konstruktorių skyrių ir kurti kažkokius gražius darbus, nes atsidarė „Siūlo“ parduotuvės, dar nebuvo aišku, kokie darbeliai turės paklausą. Galėjau kurti, ką tik širdis geidžia: siuvinėti atvirukus, daryti sages, papuošalus eglutėms ir panašiai, – pasakoja Vida.
Išėjusi iš „Siūlo“ savo kūrybišką verslą Vida pradėjo nuo sagių. Ir sesė skatino tuo užsiimti, o tuo metu sages puikiai pirkdavo. Sagės išvedė į muges, kurios, nors ir varginantis, yra mielas ir Vidos, ir Kęstučio užsiėmimas.
Sagių metais Vida vos spėdavo jas kurti, iš kiekvienos mugės grįždavo tuščiomis dėžutėmis, o laukdavo kita mugė. Vidos kurtomis sagėmis puošdavosi biržietės ir kitų Lietuvos miestų, Latvijos moterys.
– Praėjo sagių laikas, reikėjo imtis ko nors kito. Pradėjau nuo šalikų, ant jų išbandžiau savo dekoravimo techniką. Paskui ėmiausi palaidinių, suknelių. Šiemet pradėjau siūti kelnes, bet pirkėjos pasigedo gėlyčių ant jų, nes daugelį vilioja būtent siuvinių dekoras, – kalba Vida.
Vidos dekoruoti siuviniai stebina spalvų gama.
– Spalvos man pačios dėliojasi. Gal jų gamas padiktuoja gamta, nes važiuodama į muges ir iš jų visą laiką stebiu gamtą: miškelius, laukus, besikeičiančius jų atspalvius rudenį, pavasarį. Kartais klausiu Kęstučio: ateik, reikia pagalbos, kaip spalvas išdėlioti…
– Dideliam menininkui sunku patarti, – šypsosi Kęstutis.
– Aš visada paklausau, pasitikiu jo nuojauta, – užginčija Vida. – Kai mano akys neberodo, Kęstutis padeda, akimis pabūna.
O tapytojas Kęstutis ar kviečia Vidą įvertinti savo darbų, pasakyti nuomonę?
– Kviečiu, tik ateina ji paprastai tada, kai jau būna per daug padaryta, ir tarsteli: čia per didelis šiukšlynas peizaže gavosi…
Kęstutis kalba, kad jam labiausiai patinka tapyti iš natūros. Ir peizažus, ir natiurmortus. Kartais natūrą sujungia su savo fantazija, kartais mintį dovanoja ir meno kūriniu tampa sena lenta, dovanota ližė ar gelda.
– Neseniai arbatinį dėvėtų daiktų parduotuvėje nusipirkau, puikiausias modelis. Jau du natiurmortus nutapiau. Iš pradžių tas natiurmortas pabuvo natiurmortų konkurse Ukmergėje, o kai parsivežėm, nuotrauką įkėliau į Facebooką žmonėms pasižiūrėti. Per porą dienų atsiliepė Zarasų rajono gyventojas ir nupirko… Pasikabino ir atsiuntė nuotrauką parodyti, kur.
– Dažnai atsiunčia nuotraukas parodyti, kur pakabino. Man ne visada patinka, bet jei žmogui ten tinka… – kalba Vida.
– Vienas pažįstamas mugėje pardavinėja savo paveikslus, bet jų paveikslais nevadina, tik modeliais. Labai tinka pagal supratimą, kad virš sofos turi būti paveikslas. Paverti vienaip – pienės pūkas, paverti kitaip – kalėdinis burbulas… – apie „modelius“ kalba Kęstutis.
Kol Vida mugėse pardavinėjo sages, Kęstutis kartu veždavo savo paveikslus. Dabar į muges paveikslų nebeveža, nes ten sunkoka juos parduoti, o ir vietos eksponuoti vienoje prekybos vietoje neužtenka.
– Esu Vidos vairuotojas ir apsauginis, – juokauja Kęstutis.
O mugių pirkėjų būna visokių. Tačiau parsivežtų nuoskaudų Vida nevardija. Pirkėjos dažniau sako komplimentus jos šalikams, palaidinėms, suknelėms, kepurėms, pirštinėms. Dviejų visai vienodų suknelių Vida nesukuria. Sako, negalinti taip padaryti, nes labai nusibostų, kaskart norisi kažką naujo padaryti.
– Pirkėjai tai pastebi. Labai malonu, kai žmonės pagiria, pasigėri, nesvarbu, kad neperka. Įgauni daugiau drąsos toliau kurti, – sako Vida.
Vida kalba, kad nuolat kyla lino kainos, ypač kai neliko lino pluošto iš Baltarusijos, todėl ir gaminiai nėra pigūs. Bet žmonės sugeba įvertinti Vidos kurtų siuvinių kokybę, dekorą. Pasiūtos suknelės ir kiti gaminiai neužsistovi. Kartais po mugės Vida sulaukia gerbėjos skambučio: pagailėjo pinigų suknelei, užmigti negali, suknelė vilioja… Vida paklausia matmenų, siuva užsakytą suknelę ir siunčia.
– Sustojam Vilniuje prie perėjos praleisti pėsčiųjų, žiūrim – mano kepurė eina. Prisimenu vieną kompaniją Druskininkuose. Dešimt moterų susiruošė švęsti draugės gimtadienį. Visos nusipirko iš manęs po suknią, o jubiliatei – palaidinukę. Gaila, kad jų šventės nuotraukos nepaprašiau, – kalba Vida.
Vida ir Kęstutis pasakoja apie muges, tų dienų nuovargį ir įkvėpimą, kurį parsiveža iš mugių, ir naujas idėjas darbams. Be mugių darbas taptų labai monotoniškas.
O kaip sekasi biržietiškose mugėse, savame kieme?
Vida ir Kęstutis tvirtina:
– Biržai mus myli. Čia geriausiai sekasi – ačiū mūsų gerbėjams.
– Gaila, kad mugėse vis daugiau perpardavinėtojų, mažėja tų, kurie savo rankų dirbinius patys pardavinėja. Ypač sumažėjo prekiaujančių amatininkų po koronos pandemijos. Skaudžiausia ji buvo keramikams – jie negavo jokios paramos, mes dar kažkokius pinigėlius gaudavome. Bet ta pandemija kaip sapnas praėjo, baigiam užmiršti, – kalba Vida ir Kęstutis.
Į tautodailininkų sąjungą Vida buvo priimta prieš keliolika metų. Ne tik su lino kūriniais atėjo į šį bendraminčių būrį: kūrė skiautinius, sages, servetėles, mezgė.
O kaip į tautodailę atėjo Kęstutis Preidžius, pagal specialybę – hidrotechnikas? Keliolika metų Kęstutis dirbo melioracijos įmonėje, paskui – statybose.
Dirbdamas statybose kažkur perskaitė skelbimą, kad autobusų parkui reikia dailininko. Nors su daile tarsi ir nieko bendro neturėjęs, dailės nesimokęs, Kęstutis daugiausia metų savo karjeroje išdirbo būtent dailininku. Bet darbo autobusų parke dailininko darbu nevadina: tekdavo rašyti grafikus, piešti autobusų tvarkaraščius, informacines lenteles autobusuose, logotipus.
Postūmį tapybai sieja su apsilankymu klasės draugo dailininko Vidmanto Jažausko namuose. Tada, apie 1982-uosius, Kęstutis sakosi pradėjęs dirbti su dažais. Nuo 1986 metų dalyvauja tautodailės parodose, o 1991 m. buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Jau keliolika metų vadovauja Biržų tautodailininkams. Dabar Kęstučiui tapyba – ir darbas, ir malonumas. Vida ir Kęstutis juokiasi: turime širdžiai malonius darbus, todėl tarsi ir nedirbame.
Ar galima pragyventi iš dailininko darbo?
Kęstutis kalba, kad buvo galima, ir dabar žmonės iš to pragyvena. Nors pastaruoju metu daug ką keičia technika, tapyti gali ir kompiuteriai, o kur dar 3D technologijos. Be to, keičiasi namų interjerai, paveikslai mažiau domina jų gyventojus.
Kęstutis svarsto, ar ilgai gyvuos tautodailininkų sąjunga. Biržuose ji vienija keturias dešimtis žmonių. Deja, nebeliko Biržuose audėjų, į Amžinybę išėjo keletas tapytojų. Tačiau priimama ir naujų narių, užsirekomendavusių parodose.
Vida kalba: gal tautodailė neturėtų vadovautis šimto metų senumo amatų tradicijomis, reikėtų labiau atsižvelgti į šiandienos gyvenimo būdą, poreikius. Tačiau kasmetinės biržiečių tautodailininkų parodos, įsitikinę Vida ir Kęstutis, stiprios, darbai aukšto lygio.
Svetainės kampelyje – knygų lentynos. Visi leidiniai į jas pateko iš parodų, kitokių tautodailininkų susibūrimų, savo leidinius padovanojo bendraminčiai. Ant židinio rikiuojasi puodeliai – kaip liudininkai, kokiuose miestuose teko lankytis, kokiose mugėse dalyvauta. Atrodo, viskas jau aplankyta, daug kur buvota, o kada teks kolekciją pagal paskirtį panaudoti, neaišku. Reikėtų didelės draugijos…
