/ asmeninio archyvo nuotr.
Norint geriau suvokti, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime, dera dar kartą perskaityti Mandevilio pasakėčią apie bites.
Nors bitininkai gali teisėtai kritikuoti prieš šimtmečius rašiusį mąstytoją, kad jis apšmeižė bites, tačiau Mandevilis svarbus tuo, kad atkreipė dėmesį, kad žmones drauge laiko nebūtinai bendros idėjos ar tarpusavio simpatijos – net stipresniais „klijais“ gali būti egoistiniai interesai ir ydos.
Nuo pat pirmos dabartinės valdančiosios koalicijos susiformavimo dienos ji primena lydekos, gulbės ir vėžio traukiamas vežėčias. Tiesą sakant, nuo pat kadencijos pradžios šios vežėčios netoli pajudėjo, tačiau, nepaisant garsių ir aršių tarpusavio barnių, Remigijaus, Gintauto, Sauliaus ir Gitano ketvertukas šiandien gina vienas kitą.
Remigijaus, Gintauto, Sauliaus ir Gitano ketvertukas šiandien gina vienas kitą.
Nes jaučia vienas kitam pagarbą ar laiko bendraminčiais? Nemanau. Nes kiekvienas ketvertuko narys žino, kad kiti jam padeda pasiekti to, ko pats vienas negalėtų gauti.
Nes jaučia vienas kitam pagarbą ar laiko bendraminčiais? Nemanau. Nes kiekvienas ketvertuko narys žino, kad kiti jam padeda pasiekti to, ko pats vienas negalėtų gauti.
Gintautas pasiekė svajonių postą ir, kas galėtų paneigti, gali toliau turtėti, tikrai nepersidirbdamas. Pakanka pažvelgti į jo, kaip Ministro pirmininko, darbotvarkę. Jis gali vykdyti valstybės aparato „prisodrinimą“ saviškiais. Šiandien jis reikalingas savo bičiuliams, kaimynams ir bendrų reikalų partneriams.
Remigijus gali ir toliau vaizduoti liaudies gynėją, kuris esą neleidžia didinti mokesčių. Jis seka politines pasakaites gausiuose susitikimuose, racionaliai išnaudoja tuos politinius svertus, kuriuos turi ministerijose ir komitetuose, treniruoja savo politinę komandą, kurią vis dar sunku pavadinti tiek „politikais“, tiek „komanda“. Kaip rodo vaizdai iš pajūrio, kur Remigijus maukia šampaną, – gyvenimas klostosi visai neblogai. Et, jei dar būtų pavykę Maską pamatyti ir prabangiai JAV pagyventi. Tačiau Maskas dabar jau „puolęs angelas“, o Remigijus laikosi stabiliai. Jis žino, kad, net jei teismai priims jam nepalankius sprendimus, Seime jis turi savo legioną.
Saulius demonstuoja manevrinius sugebėjimus. Bando būti „geriečiu“ likusios koalicijos fone, vis pasako teisingų dalykų, tačiau žino, kada patylėti ir jam dabartinė situacija labai palanki. Jis gavo poziciją, kurios veikiausiai net pats nesitikėjo. Dar savo bičiulį padarė Seimo kancleriu. Jis nesivelia į skandalus ir be jų gauna norimą žiniasklaidos dėmesį (Seimo pirmininkas – ne juokai). Jam nereikia jokių permainų bent dar kelerius metus, o paskui galima bus atsiriboti nuo skandalų pelkėse įstrigusių socialdemokratų ar žemaitaitininkų ir ateityje pretenduoti į koaliciją, pavyzdžiui, su liberalais.
Gitanas sunkiai gali nuslėpti, kaip jam gera, kai nebereikia bendrauti su konservatoriais. Socialdemokratai žino, kad jiems būtinas prezidento užnugaris, todėl klusniai vykdo nurodymus. Daug ką galima daryti ne savo rankomis. Kitas dalykas – Gintautas neturi jokių ambicijų. ir supratimo tarptautinėje arenoje, tad čia Gitanas gali jaustis lyderiu be jokios konkurencijos. Pradžioje dar buvo apsižodžiavimas su Remigijumi, tačiau čia veikiau du politiniai patinai žymėjosi teritoriją.
Kodėl svarbu suprasti, kad dabartinę valdžią jungia egoistiniai interesai? Nes tada supranti, kad beprasmiška apeliuoti į kokias nors moralės normas, standartus, perspėti dėl padarinių Lietuvai ir jos žmonėms.
Kodėl svarbu suprasti, kad dabartinę valdžią jungia egoistiniai interesai? Nes tada supranti, kad beprasmiška apeliuoti į kokias nors moralės normas, standartus, perspėti dėl padarinių Lietuvai ir jos žmonėms.
Vienintelis pretekstas pokyčiams – jei kuris nors iš ketverto nuspręstų, kad jam nebenaudingas toks status quo. Pavyzdžiui, jei žemaitaitininkai pajustų spaudimą iš savo rinkėjų, kad tapo brangių marškinėlių ir šampės, o ne „svieto lygintojų“ partija. Demokratai suabejotų, ar iš tiesų jiems bus taip paprasta atlikti politinį kūlverstį ir pasakyti, kad jie „nepažįsta tų draugų“? Socialdemokratų partijos nariai pripažintų, kad Gintautas pasirūpins tik saviškiais, o už tai visai partijai gali tekti ilgai sėdėti ant atsarginių suolelio ir mąstyti – ar ji dar kiek nors socialdemokratiška? Na, o Gitanui svarbu užsienio partnerių nuomonė, taip pat ir tai, kad reitingas nekristų, o iki kadencijos pabaigos galėtų „pasėti“ sau ištikimus „augintinius“ į įtakingas pareigas.
Kuo labiau prisidirba koalicija, tuo labiau jai reikalingas prezidento palaikymas. Tai reiškia, kad nei Vyriausybė, nei Seimas nesakys „ne“ Gitanui, kai jis dar ką nors sumanys.
Opozicija ar aktyvūs piliečiai gali triukšmauti, vykdyti įvairiausius tyrimus, organizuoti tinklalaides, savo socialiniuose burbuluose kraupti nuo valdžios veiksmų. Tiesą sakant, tai tik tampa dar vienu pretekstu ketvertukui įsitikinti, kad jie turi tik vienas kitą ir kad jiems reikia laikytis kartu, jei nori, kad nindzės – konservatoriai neapgautų ir nenuskriaustų.
Kuo labiau prisidirba koalicija, tuo labiau jai reikalingas prezidento palaikymas. Tai reiškia, kad nei Vyriausybė, nei Seimas nesakys „ne“ Gitanui, kai jis dar ką nors sumanys.
Tikrai nesakau, kad Šarūno ir Andriaus tyrimas nėra puikus, kad nereikia pilietinių akcijų. Džiaugiuosi ir tuo, kad yra daug žmonių, kuriems ne tas pats, ką daro valdžios jupiteriai, kurie nenori būti jaučiais. Tačiau buvau ir lieku įsitikinęs, kad nėra prasmės apeliuoti į dabartinės valdžios sąžinę, patriotizmą ar ambiciją ką nors nuveikti vardan bendro gėrio. Veiksminga tik parodyti ketvertukui, kad politinė karma egzistuoja, veiksmai turi padarinius ir dabartinė sistema – „ranka ranką plauna“ – nėra tvari ir tokia naudinga, kaip dabar jiems atrodo.
Andrius Navickas
