Apie biržietę Dovilę Šimonytę ir jos meniško gyvenimo kelio vingius, kurie driekiasi ties studijomis viename geriausių universitetų pasaulyje, savęs išbandymu įvairiose meno srityse, knygų leidimu, banglenčių paieškomis Vilniuje ir prisiminimus apie geriausią jos sutiktą mokytoją.
Domėjimasis japoniška animacija
Kalbantis apie Dovilės vaikystę, mergina prisipažįsta, kad namuose neturėjo jokių meno kūrinių, tačiau turėjo daug knygų, jos mamos pusseserės privežtų iš mokyklos.
Prisimena, kad ją močiutė labai anksti išmokė skaityti – mergaitei buvo vos ketveri metai.
Pirmoji mergaitės pažintis su menu buvo jos močiutės sesers namuose, kuriuose ji leisdavo vasaras. Čia ji buvo apsupta paveikslų ir keramikos dirbinių, kuriuos lipdydavo giminaitė.
Jau vėliau, atsiradus internetui, 14-metė Dovilė pradėjo domėtis Japonijos kultūra ir tam tikruose interneto forumuose su bendraminčiais diskutuodavo meno, filmų, japoniškų animacijų temomis ir organizuodavo piešimo konkursus.
„Man labai patiko, kas buvo susiję su piešimu, todėl ir patraukiau į meno pusę“, – taip paprastai atpažįsta savo prigimtį mergina.
Dovilė teigia, kad jos kūrinių stiliuje šiek tiek juntamas japoniškų komiksų piešimo būdas.
Darbe tenka nušauti ir balioną
Dovilė šiuo metu dirba Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kur ruošia spektakliams reikalingus scenos reikmenis, daiktus, butaforiją. Vaidinimo metu tenka atlikti pagalbinius darbus.
„Reikia daiktus surinkti, pakeisti, pernešti iš vienos vietos į kitą. Tenka būti ir spektaklio dalimi. Pavyzdžiui, kelis kartus teko nušauti balioną“, – savo darbo specifiką apibūdina Dovilė.
„Gruodžio mėnesį Vilniuje reikėjo surasti banglentę. Tai nuvažiavau į RIR prop house‘ą, tokį sandėlį, talpinantį rekvizitus. Man darbuotoja sako, kad banglentė guli kažkur lauke po sniegu. Išsikasiau aš tą banglentę ir žiūriu, kad ji siekia 2,5 m ilgio…“ – iš absurdiškos situacijos juokiasi Dovilė.
Mergina vienus metus yra ir pati gaminusi rekvizitus bei scenos dekoracijas.
Baigė vieną geriausių meno universitetų pasaulyje
Be darbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Dovilė yra turėjusi įvairių kitų meninių užsiėmimų. Londone teko dirbti namų fotografe nekilnojamojo turto agentūroje, taip pat yra prisilietusi prie filmų kūrybos kaip dailininkė ar kostiumų kūrėja.
Dovilė – dviejų meninių knygų – komikso „Pathos“ (Patosas) ir taro kortų principu paremtos knygos „Skeptrų karalienė/ Queen of Wands“ – autorė. Šiuo metu ji kuria trečią knygą.
Dovilė devynerius metus gyveno Londone, kur ir pradėjo rašyti pirmąją knygą „Patosas“. Padedama šeimos nario į Londoną Dovilė išvyko iš karto po mokyklos baigimo.
Mergina yra baigusi Londono universiteto koledžą – dailės mokyklą (ang. University College London – Slade School of Fine Art), kuris jau penktus metus iš eilės yra laikomas antru geriausiu meno ir dizaino universitetu pasaulyje. Prieš tai Dovilei teko metus paplušėti dailės koledže (ang. University Arts London – Chelsea College of Art and Design) paruošiamajame kurse, kad susidarytų savo portfolį ir galėtų įstoti į universitetą.
Universitete mergina užsiėmė tapyba, nors prieš atvykdama į Londoną svajojo apie iliustratorės profesiją. To atsisakė sužinojusi apie šios meno krypties nepatrauklius komercinius ypatumus.
Meno forma, suprantama kiekvienam
Kalbėdama apie komiksų meną, Dovilė lygina jį su piešiniu: „Komiksą kuriant jaučiasi pasakojimo tęstinumas, o piešinyje yra tik vienas pavaizdavimas.“
Komiksų pasauliu Dovilė domisi nuo vaikystės. Mano, kad japoniškų komiksų rūšių yra tiek daug, kad kone kiekvienas gali atrasti sau patinkantį stilių, todėl ir Dovilei šovė idėja sukurti komiksą, kad šią meno formą suprastų kiekvienas žmogus.
„Komiksas – kaip populiari daina, jį visi supranta. Neturi labai gilių reikšmių, kurias tik keletas gali įžvelgti, – sako menininkė. – Man kartais nepatinka šiuolaikinis menas tuo, kad jo negali suprasti žmonės, kurie specialiai nesidomi menu. Mano manymu, meno kultūra neturėtų būti labai atitolusi nuo paprastų žmonių“, – sako rimtus dailės mokslus krimtusi Dovilė.
Mintys apie ligas ir gydytojus
Dovilės komiksas „Patosas“ yra apie chroniškas žmonių ligas, kurių priežastis ir gydymo būdus užtrunka išsiaiškinti.
Mergina šią temą pasirinko dėl jos aktualumo: „Žmonės dažnai kalbasi apie ėjimus pas gydytojus ir kiek gydytojų ir procedūrų turi praeiti, kad tą ligą diagnozuotų, skirtų gydymą.
O ir šiaip aš pastebiu, kad medicina yra mistifikuojama, ir man tai patinka.
Yra žmonių, kurie tiki šamanais, prietarais, todėl ligą skirtingais būdais gydosi. Pavyzdžiui, vieni gydydamiesi miežį ant akies dedasi karštą bulvę, o kiti karštą kiaušinį. Juk nėra jokio skirtumo – ar bulvė, ar kiaušinis – svarbu, kad karštas“, – iš kito kampo žvelgia mergina į iš principo įprastas žmonių pokalbių temas.
Savo komiksuose Dovilė panaudojo siurrealistinį ligų vaizdavimą: gydytojai vaizduojami raganomis, kurios prapjauna pilvą, įdeda peilį ir užsiuva, kad žmogus pagytų. O žmogaus ligų simptomai tarsi ne iš šio pasaulio: ne pilvo skausmais skundžiasi, o rago išaugimu ant kaktos.
„Skeptrų karalienę“ Dovilė sukūrė būtent Juodkrantėje vykusiai parodai „Laikrodininkas“. Ši knyga yra tarsi taro kortos: vienoje pusėje paveikslėlis, o kitoje to paveikslėlio reikšmė – istorija. Trys tokios istorijos parašytos biržiečių tarme, todėl prieš išleidžiant šią knygą Dovilė dirbo kartu su lietuvių kalbos institute dirbančia tarmių specialiste.
Ateina metas pokyčiams
Po turėtos galimybės išbandyti save Londone Dovilė galiausiai sugrįžo į Lietuvą.
„Londone gyventi brangu, – prisipažįsta Dovilė. – Aš tiesiog dirbdavau, kad susimokėčiau už nuomą. Norėjosi ir aplinką pakeisti. Aš mėgstu viską uždaryti ir pradėti kažką naujo.“
Dovilės pokyčiai negąsdina – susikuria juos pati, kai užsistovi vienoje vietoje per ilgai.
„Mane labiau gąsdina, kad pernelyg ilgai užsiliksiu vienoje vietoje, – sako Dovilė. – Ta nežinomybės baimė, kai imu daryti kažką nauja, man suteikia daug energijos ir motyvacijos suktis iš padėties. Tada jaučiu, kaip paaugu kaip žmogus.“
Apie ypatingas Biržų mokytojas
Menininkė 2023 metų vasarį yra surengusi savo piešinių su tekstais parodą „Visiška fikcija“ Vilniaus Šiuolaikinio meno centro skaitykloje.
Dovilės piešiniai dažniausiai kylantys iš vaizduotės gelmių, intuityvūs: „Pirma nupiešiu, po to pagalvoju, ką gali reikšti. Nemėgstu daug galvoti, tiesiog imu ir piešiu. Dažnai tai būna kreipinys tam tikram žmogui, apie kurį pagalvoju. Tačiau piešinio niekada neparodau tam žmogui. Tai lyg neišsiųstas laiškas“, – sako Dovilė.
Biržuose savo akvarelinių piešinių parodą Dovilė yra surengusi aštuntoje klasėje „Atžalyno“ mokykloje. Moksleivę žavėjo dailės mokytoja Rima Briedienė savo sugebėjimu sudominti ir skatinimu kurti.
Dovilė prisimena, kad užduotys niekada nebūdavo nuobodžios. Tekdavo ir įvairias instaliacijas kurti mokyklos erdvėse. „Mes kiekvienas kurdavome kažkokią vieną detalę ir net nustebdavau, kai visas detales sudėjus į vientisumą išeidavo graži instaliacija tam tikrai šventei. Jausdavau, kad ta mano detalė tikrai buvo svarbi.“
Kalbant apie mokyklos prisiminimus, Dovilė ypatingą vietą širdyje laiko lietuvių kalbos mokytojai Danutei Laumienei. Sako, jei kur reikia užrašyti mėgstamiausios mokytojos vardą, tai visada būna D. Laumienė.
„Visada pas ją būdavo įdomios pamokos. Ji mus mokydama pasitelkdavo kūrybiškumą. Sudomindavo tuos pačius nesimokančius pacanus, kurie kartu su mumis ėjo į renginį su susidomėjimu poezijos skaityti. Mokytoja sugebėdavo užvesti ir įdomias diskusijas apie skaitytą kūrinį. Va tokie ir turėtų būti mokytojai, kai matai, kad jų darbas jiems yra mielas, – pasakoja Dovilė, nuoširdžios biržietiškos sielos žmogus, dailininkė, rašytoja, mąstanti apie įprastus pasikalbėjimus neįprastu kampu ir kukliai, bet drąsiai einanti per gyvenimą.
Orinta Janulionytė
