Praėjusį savaitgalį Vilniuje buvo palaidotas Pietų Lietuvos partizanų apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Pagrindinis partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėjas žuvo apmaudžiomis aplinkybėmis. 1946 metų liepos 2-ąją partizanai traukdamiesi nuo kariuomenės persekiojimo buvo apsistoję nedideliame bunkeryje. Jame vyko kažkoks ginčas tarp kovos brolių ir vadas, nebepakęsdamas susidariusios įtampos, išėjo iš bunkerio. Ir susidūrė su priešu, kurio kulkos mirtinai sužeidė.
Laidotuvių metu kalbėjęs Vytautas Landsbergis taikliai išvedė paraleles tarp partizanų vado žūties aplinkybių ir dabartinės situacijos šalyje. Anot jo, „negalima ginčytis, kivirčytis, negalima pulti vienam kito, kai mūsų miške slankioja priešas ir tyko mūsų visų“.
Pratęsiant šias mintis, nederėtų užmiršti, kad siekiant tam tikrų tikslų kivirčai gali būti provokuojami, žmonės specialiai kiršinami. Ir tai gali būti daroma įvairiais būdais.
Praėjusią savaitę vienas Biržų verslininkas rekomendavo pažiūrėti televizijos laidą apie Vengriją. Kaip ji tapo šalimi, kurios vadovas spaudžia ranką Putinui? Akivaizdu – ši valstybė užvaldyta. Ir tokia ji tapo pirmiausia užvaldžius žiniasklaidą.
Šiandien Biržų pilyje vyks susitikimas su LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku L. Kasčiūnu. Pranešama, kad jis su biržiečiais kalbės apie geopolitinius iššūkius ir Lietuvos gynybą – ką darome ir turime daryti.
Iš sostinės atvykęs svečias, neabejoju, įvardys pagrindines grėsmes ir aiškins, kaip elgtis jų akivaizdoje. Tik nesu įsitikinusi, ar jis kalbės apie šalyje vykstančius žiniasklaidos užvaldymo procesus. Nes neaiškiomis intencijomis užvaldantys žiniasklaidos priemones asmenys gali jas panaudoti dezinformacijos, visuomenės supriešinimo bei kitais nacionaliniam saugumui grėsmę keliančiais tikslais.
Praėjusią savaitę vienas Biržų verslininkas rekomendavo pažiūrėti televizijos laidą apie Vengriją. Kaip ji tapo šalimi, kurios vadovas spaudžia ranką Putinui? Akivaizdu – ši valstybė užvaldyta. Ir tokia ji tapo pirmiausia užvaldžius žiniasklaidą.
Panašūs dalykai vyksta ne tik kažkur toli nuo mūsų ir ne tik šalia – jie vyksta su mumis. Biržuose vykstantys procesai rodo, kaip daroma įtaka žmonėms, jų nuotaikoms, pažiūroms ir sprendimams.
Panašūs dalykai vyksta ne tik kažkur toli nuo mūsų ir ne tik šalia – jie vyksta su mumis. Biržuose vykstantys procesai rodo, kaip daroma įtaka žmonėms, jų nuotaikoms, pažiūroms ir sprendimams.
Iš Rygos į Biržus atvykęs asmuo nusiperka vietos laikraštį „Biržiečių žodis“, per jį veikdamas suburia politinę organizaciją „Biržų atgimimas“. Laikraščio savininkai, vadovas ir tekstų kūrėjai priklauso tam pačiam politiniam dariniui „Biržų atgimimas“. Ši politinė jėga, užvaldžiusi žiniasklaidos priemonę, veržiasi ne tik į valdžią, bet ir į verslo organizacijas, kaimo bendruomenes.
Per praėjusius savivaldos rinkimus „Biržų atgimimas“ gavo 5 tarybos nario mandatus iš 25 galimų. Už juos balsavo penktadalis Biržų rinkėjų. „Biržų komiteto“ kūrėjas, „Biržiečių žodžio“ savininkas, vadovas ir tekstų kūrėjas K. Isakas dalyvavo mero rinkimuose ir išėjo į antrąjį turą. Ir šiandien jis sėdėtų Biržų mero kėdėje, jeigu „Biržiečių žodis“ būtų vienintelis laikraštis rajone.
Pagal šios politinės grupės veiksmų logiką, ji turėtų dalyvauti ir Seimo rinkimuose. Kadangi į vieną rinkimų apygardą sujungti Biržų ir Kupiškio rajonai, nenustebintų K. Isako bandymai užvaldyti Kupiškio laikraštį. Ir toliau veikti Biržuose patikrintais metodais. Tą padaryti Kupiškyje būtų daug paprasčiau, nes ten yra tik vienas laikraštis.
„Biržiečių žodžio“ publikacijose – nuolatinė vietinės ir šalies valdžios kritika, kuri veikia skaitytojo nuostatas ir pasirinkimus.
Mes visi turime teisę kritikuoti valdžią. Tačiau ją kritikuojant galima siekti įvairių tikslų – nuo visuomenės intereso gynimo iki siekimo naudos sau (pavyzdžiui, valdžios kritika gali būti geras būdas susikurti vardą ir prekės ženklą, ruošti dirvą rinkimams).
Kadangi į vieną rinkimų apygardą sujungti Biržų ir Kupiškio rajonai, nenustebintų K. Isako bandymai užvaldyti Kupiškio laikraštį.
Kritikuojant valdžią, jos institucijas, atstovus, galima turėti ir kenkėjiškų tikslų. Tai puikus būdas skatinti nepasitenkinimą valdžia, nepasitikėjimą vadovais, kiršinti, priešinti visuomenės grupes, ardyti bendruomeniškumą – kitaip tariant, silpninti valstybę.
Kokių tikslų siekiama Biržuose – klausimas kol kas neatsakytas. Aišku viena: užvaldžius žiniasklaidos priemonę siekiama įtakos politikoje, versle, visuomeniniame gyvenime. Siekiama valdžios. Ar tai galutinis tikslas? Ar tik priemonė kitoms užduotims (pvz., antivalstybinėms) atlikti? Kaip bebūtų, toks biržietiškas politikos, žiniasklaidos ir verslo darinys kelia rimtų pavojų.
Jie atrodo dar rimtesni, kai „mūsų miške slankioja priešas ir tyko mūsų visų“.
