Pamenu, anksčiau tikrai būdavo įmanoma: mosteli kokiu nors sunkesniu daiktu – nebūtinai plaktuku, užtenka ir delno – per tą milžinišką dulkes kaupiančią dėžę kokiu nors svajingu pavadinimu („Tauras“), ir akimirksniu anksčiau buvę ekrano linkiai išnyksta, šnarėjimas aptyla, antrą kanalą rodo geriau, trečią gal ir blogiau. Taigi va.
Dabar gi technologijos, deja, pasikeitė, ir smūgiai kumščiais ar visu dailidės įrankių rinkiniu per plazminius ekranus nebelabai padeda. Tiksliau sakant, nepadeda visiškai. Galbūt tai – globalistų sąmokslas: atimti iš darbo žmonių teisę mušti savuosius televizorius.
Man atrodo, kad viešai ne sykį išjuoktoji ir net prakeiktoji gyvenimo įgūdžių programa – kažkas panašaus, kaip sugedusio televizoriaus taisymas plaktuku. Daug triukšmo dėl nulinio rezultato.
Aukščiau esančios keistokos pastraipos – savita įžanga į nūdienos lietuviškąją visuomenę jaudinančią temą: gyvenimo įgūdžių programą, atsiradusią Marijos žemės mokyklose. Išnirusią staiga, netikėtai, lyg rusų dronas iš giedro dangaus. Išgąsdinusią ir įaudrinusią visus ir visas – išties: kaipgi pasidaryti tą kontraceptinę plėvelę oraliniam seksui?
Man atrodo, kad viešai ne sykį išjuoktoji ir net prakeiktoji gyvenimo įgūdžių programa – kažkas panašaus, kaip sugedusio televizoriaus taisymas plaktuku. Daug triukšmo dėl nulinio rezultato. Prieš porą dienų teko stebėti vieną visuomeninio transliuotojo tiesioginę pokalbių laidą, kurios metu buvo laužomi retorikos himarsai dėl šios programos. Viena pašnekovių labai jautriai reagavo į šią naujovę: įžvelgė pavojų, kad vaikai susipažinę su šia programa staiga pavirs homoseksualais, panūs keisti lytį, užsiimti atsitiktiniu seksu arba atvirkščiai – atsisakyti šios veiklos visiškai.
Nors į minėtą laidos dalyvę galima būtų žvelgti tik kaip į juokingą karikatūrą, tačiau tikiu, kad panašiai galvojančiųjų, o dargi ir mokyklinio amžiaus atžalas turinčiųjų, deja, esama. Jiems ir drįsčiau dedikuoti šį tekstą.
Gerbiami tėveliai, tai, kad Jūsų Miglė ar Andrius kartą per savaitę išgirs iš menkai šiuo klausimu pasiruošusio pedagogo mėgėjišką pasakojimą apie narkotikų žalą ar paviršutiniškus lytinio gyvenimo principus, vargu bau ar privers Miglę namo parvesti marčią, o Andrių – žentą. Visų pirma nežinia, ar Miglė ir Andrius į minėtą pamoką nueis: galimai tuo metu prie mokyklos jie paskubomis trauks svaiginančius dūmus, parsisiųstus paštomatu iš Kinijos, arba senoviškai gurkšnos rajono parduotuvėlėje – kur parduoda ir moksleiviams – įgytą plečkutę.
Tikėjimas, kad karta, kuri užauga žiūrėdama tiktoko vaizdelius, gali nežinoti viso šio neramaus pasaulio įvairenybių, yra naivus. Viltis, kad netgi kassavaitinė pamokėlė apie supančias gyvenimo grėsmes pakeis ką nors į gerąją pusę – naivu dvigubai.
Antra, net jei jūsų raudonskruostės atžalos visgi minėtoje pamokoje dalyvaus, didžiai abejotina, ar jų, sėdinčių galiniuose suoluose, dėmesį patrauks naivūs ir nenatūralūs mokytojos pasakojimai apie kontracepcijos būdus beigi lytiškai plintančias ligas. Tikėtina, kad Andriukas savajame telefone kartu su klasės draugu Edgaru paslapčia žiūrės pornografinius vaizdelius, o Miglutė kukliai šypsodama atrašinės Romui – keturiasdešimtmečiam verslininkui, trijų vaikų tėvui, kurį šešiolikmetė Miglė neabejotinai domina tik platoniškais tikslais kaip brandi ir kūrybinga asmenybė. Privažiuosiu po pamokų, – šią Romo žinutę nušvies Miglės šypsena. Kitame suole Andrius su Edgaru grožisi, kaip trys juodaodžiai gvaltavoja blondinę. Fone burba mokytoja – apie neplanuotus nėštumus. Ruduo.
Galiausiai, net jei iš minėtų herojų prieš šias įstabias gyvenimo įgūdžių pamokas būtų atimami telefonai ir kažin kokiu stebuklingu būdu sufokusuojamas dėmesys, didžiai abejočiau, ar išgirsta informacija vaikučius sujaudintų ir nustebintų. Tikėtina, kad kiekvienas jų žino ir kas yra seksas, ir kas yra homoseksualumas, ir kas yra narkotikai ar visi kiti baubai baubužiai, kuriuos tik ir tegalėtų įsivaizduoti globalistų sąmokslu ir žemės plokštumu tikį tėveliai ir mamytės. Maža to, su liūdesiu drįsčiau spėti, kad nemaža dalis gyvenimo įgūdžių pamokų klausytojų jau patys bus įgiję nemažai ir ne pačių teigiamiausių
gyvenimiškų patirčių.
Tikėjimas, kad karta, kuri užauga žiūrėdama tiktoko vaizdelius, gali nežinoti viso šio neramaus pasaulio įvairenybių, yra naivus. Viltis, kad netgi kassavaitinė pamokėlė apie supančias gyvenimo grėsmes pakeis ką nors į gerąją pusę – naivu dvigubai. Lygiai taip pat – nors gal ir daugiau – kvaila ir naivu tikėtis, kad tos menkareikšmės formalios pamokėlės kažkaip ištvirkins jaunąją kartą (ir Andrius atves žentu Edgarą). Tiesiog jos neduos jokio efekto – nei teigiamo, nei neigiamo. Tik jokio.
Darykim viską per mokyklą. Kartą per savaitę. Mėgėjiškai, profaniškai, diletantiškai, neparuoštai. Ir jei nepavyks – o, žinoma, nepavyks – kaltinkim dėl visko mokyklą (ir, žinoma, mokytojus).
Kai kas, paskaitęs šias mano mintis, galėtų pagalvoti, jog esu prieš gyvenimo įgūdžių programą. Ne visai. Mintis šiaip gera – supaprastinta kalba per patirtį perteikti jaunesnei kartai žinias apie įvairias gyvenimo grėsmes ir atspalvius. Deja, pasirinkta prieiga yra formali – dėl varnelės – ta netgi kassavaitinė pamokėlė nieko neduos, visiškai nieko. Bus tik viena juokinga ir kiek nejauki – dėl to ir juokinga – pamoka tvarkaraštyje.
Prieiga prie problemos turėtų būti sisteminė – ne tik per mokyklą, bet ir per vaikų laisvalaikio organizavimą (gerbiami tėveliai, pastebėkite retsykiais, kokį kartais š jie žiūri tiktoke ar jutube – nemaloniai nustebsite), šeimos bendravimą ir gausybę kitų kasdienio gyvenimo sričių.
Bet ne – darykim viską per mokyklą. Kartą per savaitę. Mėgėjiškai, profaniškai, diletantiškai, neparuoštai. Ir jei nepavyks – o, žinoma, nepavyks – kaltinkim dėl visko mokyklą (ir, žinoma, mokytojus). Tokiame kontekste šio teksto pavadinime įvardintas modernios ir sudėtingos įrangos – savotiškos šiandienio gyvenimo alegorijos – remontavimo būdas atrodo visai tinkamas, ar ne?
Bernardinai.lt
Darius Indrišionis
