„Nors laidoji svetimą žmogų, vis vien negera. Po to labai ilgai tai nešioji savyje“, – kalba Suosto kaime gyvenanti šviesuolė, senjorė Aldona Kolopailienė. Moteris suskaičiavo, kad gyvenime jai teko sakyti kalbas 62 laidotuvėse. Ir tai greičiausiai dar ne pabaiga. „Jei jaučiu, kad kažkam reikia padėti, jei žmonės galvoja, kad aš tai sugebu, kapinėse pasakau kalbą. Juk yra sakoma, kad krikštynoms ir laidotuvėms atsisakyti negali“, – sako buvusi ilgametė kaimo bibliotekininkė.
Tinkamų žodžių ieško literatūroje
Laidotuvės – sunkus dalykas. Atsisveikinimui su artimu žmogumi niekada negali pasiruošti. Tad labai gera, kai atsiranda, kas tokiomis valandomis supranta gedinčiuosius ir be ilgų prašymų sutinka jiems padėti.
Kalbėti susirinkusiems į kapines nėra lengva. Reikia rasti tinkamų žodžių, pasakyti taip, kad dar labiau nesugraudintum gedinčių artimųjų. Tad tokie žmonės kaip ponia Aldona – Dievo dovana.
A. Kolopailienė prisimena, kad pirmą kartą jos kalbėti per laidotuves paprašė prieš 50 metų. Tuo metu ji dirbo Suosto mokykloje.
Avarijoje tuomet žuvo kaime gyvenęs jaunuolis. Artimieji Aldonos paprašė per laidotuves pakalbėti.
Moteris tam labai ilgai ruošėsi, labai jaudinosi, per laidotuves ją purtė sunkiai nusakomas šaltis.
Po to visi pradėjo Aldonos prašyti laidotuvių kalbų.
„Jei kas miršta Suoste ar Germaniškyje – vis galvoju, ar neateis prašyti pakalbėti“, – sako moteris.
Kapinėse moteris sako ne tik eiles. Ji kiekvienam asmeniškai nori ką nors pasakyti. Tad apie velionį surenka informacijos iš jo giminių ir kaimynų.
„Svarbiausia apie velionį pasakyti kažką gero. Kažkur skaičiau žodžius, kad mirusieji mūsų atmintyje tarsi netenka žmogiškųjų silpnybių. Jie atsispindi dvasios šviesa, anksčiau stelbta kasdienybės rūpesčio“,- sako pašnekovė.
Ruošdamasi kalbai moteris ieško literatūroje gražių žodžių, kurie galėtų suvirpinti sielą.
Aldona daug skaito ir knygose radusi tinkamų minčių jas pasižymi, vėliau jas panaudoja savo kalbose.
Lengviausia kalbėti apie gerus žmones
Kokius sunkumus tenka įveikti rengiant kalbas?
Ponia Aldona sako, kad būna tokių žmonių, kuriems ilgai ruoštis kalbėti nereikia. Sėdai ir parašei mintis – viskas tarsi per sviestą eina. O kitiems tenka ilgai galvoti žodžius, atidėlioti kitai dienai, svarstyti, kaip geriau juos sudėlioti.
Paprastai lengviausia žodžius rasti geriems žmonėms ar tiems, kuriuos gerai pažįsti. O jei laidojama konfliktiška asmenybė, iškart mintis sudėlioti neišeina, jas tenka palikti kitam vakarui.
Moteris per laidotuves kalbų stengiasi neskaityti, o sakyti atmintinai, tik užmetant akį į užrašus.
Ji mano, kad taip parodo didesnę pagarbą mirusiajam ir artimiesiems.
Kaip žmonės reaguoja į šviesuolės kalbas? Vieni džiaugiasi jos mintimis, kiti verkia.
Jai būna gera, kai mato, kad pataikė žmogui į širdį. Tik tiek, kad ta nuotaika ir ją pačią labai paliečia. Sako, iš laidotuvių parvažiuojanti tarsi išsunkta – taip būna sunku „ant dūšios“. Tuomet Aldona stengiasi tą sunkumą „išvaikščioti“. O lengviausiai tai daryti padeda skaitymas arba mezgimas. Žinoma, ir namų aplinkos puoselėjimas.
Kartą moteriai po laidotuvių velionio artimieji atvežė lauktuvių. Ji labai nustebo: juk žmonėms padeda ne dėl atlygio. Tuomet ji net pasvarstė, kad gal jau reikia atsisakyti tų kalbų.
Gerai atskiria tikrą skausmą
Moteris sako per tiek matytų laidotuvių jau išmokusi suvokti, kas gedi iš tikrųjų, o kas tai demonstruoja šiek tiek dirbtinai.
Ji prisimena moterį, laidojusią savo motiną. Prie karsto ji stovėjo akmeniniu veidu ir tik iš akių nevalingai viena po kitos krito ašaros.
O yra mačiusi laidotuves, kur užsidengusios rankomis moterys garsiai šaukia. Bet nė viena ašara taip ir nenubyra…
Ji sako suprantanti, kad žmonės skirtingai reaguoja į skausmą ir jį skirtingai parodo. Ji pati, kai laidojo tėtį, neverkė – tik purtęs šaltis. Laidojant mamą, ašaros prasiveržė. O netekusi vyro Aldona sako jau galėjusi išsiverkti…
Moteriai labiausiai įsiminė laidotuvės, kai žuvo dukros pusbrolis, jaunas žmogus. Tai įvyko nedaug laiko praėjus po dukros vyro žūties. Tokie dalykai, kai žūsta jauni žmonės, Aldonai tuomet atrodė visiška beprasmybė.
Jautė išėjusį sutuoktinį
„Dažnai pagalvoju, kad ir mano gyvenimas ritasi nuo kalno. Sunku įsivaizduoti, kad kažkada nematysiu, kaip auga anūkai, proanūkiai – kaip jie toliau gyvens“,- kalbėjo moteris.
Ji yra krikščionė ir žino, kad tikintiesiems yra sakoma kitaip. Bet jai kažkodėl atrodo, jog taip, kaip sakoma krikščionims, nebus.
Pati Aldona yra patyrusi sunkių išgyvenimų. Prieš 7 metus mirė jos vyras Pranas, su kuriuo kartu išgyveno 45 metus, užaugino tris nuostabius vaikus.
Vyras sunkiai sirgo ir pusę metų buvo slaugomas. Tiesa, žmogus buvo labai geras, nepretenzingas.
Kai jis mirė, gedinti žmona sakė visus metus jautusi jį namuose. Tarkim, gulint lovoje netikėtai per kojas dvelktelėdavo vėjas…
Moteris yra išgyvenusi ir daugiau skaudžių nelaimių – staiga žuvo jos žentas. Kelis mėnesius moteris negalėjo vaikščioti, patyrusi sunkią operaciją.
„Visą laiką galvoju, kad kiekvienam žmogui yra užbrėžtas brūkšnys. Tu atėjai – ir viskas. Jei taip skirta, taip ir bus. Pakeisti likimą labai sunku“, – kalbėjo ji.
Stengtis nieko neužgauti
Penkiasdešimt metų dalyvaujanti laidotuvėse moteris sako pastebėjusi, kad jų tradicijos keičiasi. Ypač jas pakoregavo pandemija.
Dabar dažnai naudojamos urnos. Bet moteriai ši nauja mada nepatinka.
„Nebėra to liūdesio ir netgi to tikrumo“, – sako ji.
Jai nepatinka ir trumpinami atsisveikinimai su velioniu.
„Mes, senesni žmonės, esame kitaip įpratę. Gedėjimui ir atsisveikinimui irgi reikia laiko“, – sako ji.
Kaip reikia gyventi, kad žmonės mirusį prisimintų geruoju?
„Stengtis žmonių neužgauti, neįžeisti, labai nevadovauti kitiems. Elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi taip elgtųsi“, – sako Aldona Kolopailienė.
