Biržų politikai šiuo metu laužo ietis dėl miesto centre pastatyto režisieriaus Boriso Dauguviečio biusto su Stalino atvaizdu atlape. Šiam sovietmečiu dvokiančiam biustui restauruoti Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 29 000 eurų, o Biržų rajono valdžia išleido dar 12 000 eurų vietai kultūros centro kieme suprojektuoti ir paminklui pastatyti.
Tuo metu Biržų rajone yra dešimtys paminklų, skirtų žinomų ar jau pamirštų, bet visuomenei nusipelniusių kraštiečių atminimui, bei kapų, nesulaukiančių jokio valdžios vyrų ir moterų dėmesio. Istorinės atminties ženklai po truputį nyksta ir apauga krūmais bei kerpėmis. Jais rūpinasi tik pavieniai entuziastai, kurių fizinės jėgos taip pat jau silpsta.
Ar galima paminklų priežiūrą perduoti bendruomenėms?
Biržų rajono savivaldybės merui Kęstučiui Knizikevičiui ir valdžios atstovų desantui lankantis Suosto bendruomenėje buvo pristatoma mero ataskaita.
Buvusi kaimo bendruomenės pirmininkė Aldona Vėjelienė viešai prakalbo apie garsaus knygnešio Jurgio Bielinio paminklą bei kapavietę. 2026-ieji yra Seimo paskelbti šio kovotojo prieš lietuvių kalbos rusinimą bei nutautinimą metais. Šiemet minimos 180-osios knygnešio gimimo metinės.
„Esame knygnešio kraštiečiai, saugome jo atminimą. Yra knygnešio kapas, prie kurio pastatytas stulpelis, kad tai valstybės saugomas objektas. Paminklą sutvarkė, bet kapas neprižiūrimas. Yra J. Bielinio ąžuolas netoli jo gimtinės. Ten irgi stovi paminklinis akmuo. Šią vietą lanko ekskursantai, o paminklas yra apleistas. Kas jį tvarkys? Bibliotekos darbuotojai atveža gėlių. Bet to neužtenka“, – kalbėjo A. Vėjelienė.
Susitikime šias mintis girdėjo už kultūrą atsakinga Savivaldybės vicemerė Astra Korsakienė.
Ji pasvarstė, kad galbūt paminklą reikėtų perduoti prižiūrėti Suosto kaimo bendruomenei. Dar vicemerė bendruomenei pasiūlė rašyti projektus ir kapo bei paminklo tvarkymui gauti lėšų.
Tačiau bendruomenė yra visuomeninė savanoriška organizacija. Ji neprivalo prisiimti tokį įpareigojimą. Be to, juk žmonės turi kitų planų bei darbų. Todėl minėtas klausimas liko atviras.
„Dratviniu“ šepečiu nenušveis – reikia išmanančių žmonių
Suosto kaime gyvenanti buvusi bibliotekininkė Aldona Kolopailienė kalbėjo, kad bažnyčios šventoriuje palaidoto Jurgio Bielinio kapą nuolat prižiūrėdavo jo proanūkė. Tačiau jos nelikus kapą savanoriškai prižiūri buvusi pedagogė Aldona Vėjelienė. Tiesa, ji tai daro geranoriškai ir iš gražių paskatų nenori apleisti garbaus kraštiečio atminimo saugojimo.
Pasak A. Vėjelienės, kapą ji prižiūri nuolat, nes ant jo būna ir žvakučių pridėliota, ir nušluoti reikia. Dar ji rūpinasi ir šalia esančiomis J. Bielinio sūnaus ir žmonos kapavietėmis.
Kiek laiko moteris knygnešio ir artimųjų kapą tvarkys, priklausys nuo moters sveikatos ir jėgų. Po to – nežinia.
A. Kolopailienė kalbėjo, jog teritoriją, esančią netoli J. Bielinio gimtosios sodybos esančio ąžuolo ir paminklinio akmens, nuolat apšienauja Nemunėlio Radviliškio seniūnijos darbuotojai. Tačiau 1989 metų rugsėjo 1 dieną atidengtas paminklinis akmuo, skirtas J. Bieliniui, neprižiūrimas, apaugęs samanomis.
Ant akmens dar matyti Arnoldo Švenčionio iškalti žodžiai: „Kaip plevenančią skaisčią ugnelę imam žodį lietuviškai atspausdintą knygoje“.
Kas imsis šį paminklą sutvarkyti, kad šviesiam kaimo žmogui nebūtų gėda prieš čia apsilankančius turistus, literatūros puoselėtojus ir į edukacijas gausiai vežamus moksleivius?
„Paprastas žmogus „dratviniu“ šepečiu jo nenušveis, reikia tokį darbą išmanančių“, – sako A. Kolopailienė.
Ieškojo savanorių
Su šiomis Suosto kaimo šviesuolių mintimis susišaukė biržiečio istorijos mylėtojo, kraštotyros klubo vadovo Tado Verkelio kvietimas savanoriauti.
Jau ne vienus metus T. Verkelis savo iniciatyva tvarko rastus apleistus krašto istorijoje pasižymėjusių žmonių – partizanų, sukilimo dalyvių, knygnešių – kapus. Ne tik išpjauna ir iškerta kapavietes apaugusius krūmynus ir medžius, bet ir gėlių pasodina, žvakutę uždega bei tautine juosta paminklus apjuosia.
T. Verkelis savo socialinio tinklo paskyroje neseniai paskelbė, kad dėl didelio užimtumo ir įsipareigojimų nebespėja sutvarkyti kapų. Jis kvietė atsiliepti neabejingus savanorius, kurie jam padėtų pasirūpinti apleistais sukilėlių ir kitų svarbių mūsų krašto žmonių kapais.
Bibliotekininkas išplatino ir nuotrauką, kaip Mieleišių kaimo kapinėse jis savo iniciatyva sutvarkė 1941 metų sukilimo dalyvio Leandro Nemanio ir Jašinskų šeimos kapus.
Po kurio laiko paklaustas, kiek atsirado savanorių, besisiūlančių padėti tvarkyti apleistus kapus, T. Verkelis atsakė: „Nė vieno“.
Istorijos mylėtojas sakė, kad yra apvažiavęs apie 100 Biržų krašte esančių kapinių. Jis atkreipęs dėmesį, kad daug yra svarbių žmonių kapų, net įtrauktų į kultūros saugotinų vertybių objektų sąrašą, jau apžėlusių krūmais, apleistų. Dažniausiai todėl, kad gyvų artimųjų nebelikę.
Kas turėtų kapavietes tvarkyti?
„Laikausi nuomonės, kad turi būti visuomenės poreikis. Mažai tikėtina, kad tuo užsiimtų savivaldybė, seniūnijos. Per daug resursų ir darbo reikia tam skirti.
Ne prioritetas toks paveldas“, – svarstė T. Verkelis.
Kultūros mylėtojas labiausiai apgailestavo dėl rajone apleistų itin stipriai nykstančių dvarininkų kapų ir to, kas susiję su dvarų kultūra.
Seniūnijų rūpestis turi būti paremtas pinigais
Biržų rajono savivaldybės paveldosaugininkas Dalius Mikelionis teigė, kad jis rūpinasi į kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktais paminklais ir kapavietėmis. Jis kas 5 – 6 metus tuos objektus visus apžiūri ir surašo paveldo objekto būklės tikrinimo aktą. Vienas iš punktų yra pažymėjimas, ar kapas apleistas, ar ne.
„Aš savo ruožtu prižiūriu vertingąsias savybes, ar nėra mechaninių pažeidimų. Jei jų yra, skambinu į seniūnijas ir prašau sutvarkyti. Tai seniūnijų rūpestis, bet jų rūpestis turi būti paremtas skirtomis lėšomis“, – įsitikinęs D. Mikelionis.
Teiravomės, kas prižiūri knygnešio J. Bielinio kapą.
„Niekas netvarko. Jei reikia, paprašau bendruomenės ir seniūnijos“, – savo žiniomis pasidalino D. Mikelionis.
Perspektyvus darinys – istorinės atminties komisija
Ar Biržų rajone reikia tvarkyti žinomų ir visuomenei nusipelniusių žmonių kapus? Jei taip, kas tai daro?
Tokie klausimai buvo pernelyg sudėtingi Biržų rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiajai specialistei Vaigai Landauskienei, atsakingai už kultūrą. Specialistė įsitikinusi, kad kapus turi tvarkyti giminaičiai, o jei jų nebėra, tai bendruomenės arba seniūnijos. Tiesa, ji pripažino, kad ir bendruomenės yra skirtingos – vienos aktyvios ir gyvybingos, kitos – ne. Seniūnijos irgi jokiais teisės aktais nėra įpareigotos tai daryti ir vadovaujasi tik žmoniškumu.
Ar tokie kapai yra žinomi, suinventorizuoti, ar numatyta, kas jais turi pasirūpinti, specialistė negalėjo atsakyti. Ji paprašė duoti laiko pasidomėti šiuo klausimu ir pasitarti su vicemere Astra Korsakiene.
Kitą dieną V. Landauskienė paskambino ir informavo, kad darbo grupės, kuri užsiimtų svarbių kapaviečių ar paminklų registravimu bei priežiūra, nėra.
Specialistė sakė kalbėjusi su Biržų miesto seniūnija ir sužinojusi, kad kapavietes dažniausiai tvarko giminaičiai. Jų nebelikus, pasak pašnekovės, „turi veikti žmogiškumas“. Jei žinoma, kad tokių kapaviečių giminaičių neliko, jas pagal išgales jas tvarko seniūnija.
Tiesa, per valstybines šventes ar esant kokiai sukakčiai šių žmonių kapai yra lankomi.
Ar atėjus padėti gėlių, uždegti žvakutės ir nusifotografuoti prie netvarkyto kapo valdžios vyrams ir moterims ne gėda, klausimas lieka atviras.
„Naujas, perspektyvus darinys yra istorinės atminties komisija. Būtų galima šiai komisijai pasiūlyti organizuoti procesą. Tai būtų vienas iš perspektyviausių sprendimo būdų“, – kalbėjo V. Landauskienė.
Siūlys klausimą perduoti seniūnijoms
„Noriu paironizuoti, kad pagaliau prisireikė istorinės atminties komisijos, kurios įkūrimas buvo vilkinamas ne vienus metus“, – į Savivaldybės vadovų ir administracijos darbuotojų pasiūlymą atsakė Istorinės atminties įamžinimo komisijos pirmininkė, Savivaldybės Tarybos narė Irutė Varzienė.
Ji įsitikinusi, kad ne komisijos darbas organizuoti kapaviečių tvarkymą. Politikės nuomone, valdžia eilinį kartą bando ieškoti atpirkimo ožio, kurio nėra.
„Istorinės atminties įamžinimo komisija nėra priežiūros ir ravėjimo institucija. Tačiau jeigu valdžia pati nežino, kaip administruoti, bus galima parengti rekomendacijas, kokiu būdu būtų galima tvarkyti apleistas partizanų ar visuomenei nusipelniusių žmonių kapavietes“, – teigė I. Varzienė.
Ji prisiminė, kad Savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija dar 2025 metais siūlė vietos biudžete numatyti lėšų ir seniūnijoms skirti papildomų pinigų tokių kapaviečių tvarkymui.
„Buvome gavę signalų apie vienišus neprižiūrimus kapelius, tačiau kai kuriuos darbus reikia derinti su Kultūros paveldo departamentu. O seniūnijos tam specialiai neturi lėšų. Tuomet meras pažadėjo apklausti seniūnijas apie lėšų poreikį, bet taip viskas ir paliko“, – kalbėjo I. Varzienė.
Bet kokiu atveju buvusi rajono vadovė įsitikinusi, kad už atminties ženklus turėtų būti atsakingos ne kaimo bendruomenės ar privatūs asmenys, bet seniūnijos. Pastarosios turėtų susiinventorizuoti tokias kapavietes ir ieškoti ryšių su bendruomene bei palaidotų žmonių artimaisiais.
